Išeinu ir man visko taip gaila.
Net suplyšusios knygos senos.
Paskaitysiu ją dar truputėlį,
gal sugrįšiu vaikystėn sapnuos...
bet vis sukas ir sukas rodyklės
ir nelaukia manęs nei dienos,
o pašėlę laikrodžiai šaukia:
Iškeliaus, nebegrįš niekados.
Apkabinsiu suplyšusią lėlę,
bet ir ji nebgirdės jau manęs
pamiluosiu ją dar valanėlę,
juk mes buvome draugės kadais.
Išeinu, pasiilgti jau spėjau
mielo žvilgsnio ar šypsnio švelnaus,
ar galiu dar pabūt valandėlę?
Aš nenoriu taip greitai suaugt...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-07 23:19:02
paskutinė eilutė tuščia - spekuliatyvi, banali, t.y. nuvalkiota mintis. gaila - tikrai nusodina eilėraštį.
o apie eilėraštį: dinamiškai plėtojama mintis. nors ne ryškiai, tačiau nuosekliai ir organiškai, jaukiai paprastai, bet pabaiga tikrai tuščia. tai yra lyg ir temos plėtojimas neužaugo iki kulminacijos mintinės. lyg ir nesubrandintas eiliuko finalas mintiniu atžvilgiu. pamąstykite ir fiksuokite gilėliau, tai, ką taip puikiai nuosekliai ir gan nuoširdžiai plėtojote.
tik vieno iš skaitytojų nuomonė apie jūsų publikuojamą tekstuką.