Rodos, ant vaikystės lango pakibo užuolaida. Gal reiktų ją išskalbti?
Vaizdas tapo blankus...
Tolsta močiutės troba su spalvotais klevo lapais virš stogo. Su ramiu verpimo ratelio dūzgimu, kai miegas dar toks saldus.
Su paraudusiomis, nudilgintomis kojomis, kai žaidėme slėpynių už šienu kvepiančio klojimo...
Vakarais, kai žiūrėdavau į žvaigždžių jūrą. Ir klausydavau susikaupusio žiogo griežimo.
Nieko negaila. Juk aš tai turejau... Viskas buvo mano: kadagiais apaugęs žvyrkelis iki pat ežero kranto. Ir tas baugus sukrypęs šulinys kiemo kertėje... Ir tos nasturtos, ištisai nusidriekę palei kaimynų sieną...
Melsvas vasarų dangus tai merkėsi, tai budo. O aš nepastebėjau, kad viskas baigėsi.
Bet ar tikrai praeitis turi pabaigą?
Gaiva
2010-04-07 08:39:14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2010-04-07 23:27:46
Spalvingi prisiminimai. Turbūt ne vienas tokius atminties skrynelėje saugome. Visgi, norėtųs išgirsti daugiau: kuo ypatingos buvo slėpynės, kurias žaidėte, ką sapnavote tuoet, o ką sapnuojate dabar, kodėl šulinys buvo baugus ir t.t.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-07 20:37:31
Vaikystė- pats brangiausias prisiminimas. Visi jį nešiosimės iki pat galo.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-07 18:41:40
oi...net atsidusau...man tai gaila :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-04-07 15:52:37
Talpia ir vaizdingai, jautriai ir filosofiškai.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-07 11:23:44
Praeitis turi pradžią:) Štai ji.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-07 10:12:13
Ačiū,kad prisijungėt prie vaikystės kartu. :)
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-04-07 10:06:51
Išskalbkit užuolaidą, išskalbkit.
Atrodo, paprastas trumpas tekstukas, bet meistriškai sudėliotas ir paliečia kažką...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-04-07 09:57:34
Įdomu..ar tikrai praeitis turi pabaigą?galbūt...kai nustoja gyvuoti mumyse.
ar gali vaikystės prisiminimai turėti pabaigą - manau ne, tik džiaugtis taip nebemokam,kaip džiaugiamės ir gėrėjomės visa kuom, nėrėm vaikystės debesis ir skridom,nebemokam taip...
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2010-04-07 09:50:22
Taip tikra ir artima. Labai ačiū.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-04-07 09:39:31
Visada labai mielas toks prisiminimas, talpiai vaizdingai perteiktas, nuosekliai ir kartu truputį netikėtai susiveda į įdomų klausimą pabaigoje, netgi filosofiškai platų. Taip pat tikiu, kad pradžių pradžia vaikystėje, per visą gyvenimą vis atsigręžiame į ją, ir tai, ką ir kaip joje patyrėme, savotiškai atsikartoja...Tad kuo toliau, tuo labiau norisi ir tikėti, kad praeitis neturi pabaigos, viską nešamės kartu:) Patiko. Tik
nasturtos... nusidriekę > nusidriekusios
Anonimas
Sukurta: 2010-04-07 09:05:11
...vaizdingas atminties blykstelėjimas.
Ach, mūsų vaikystės stirnelės...bėgo bėgo ir nubėgo į tyrus, tik joms žinomus.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-07 09:01:58
Jei ir turi pabaigą, vis tiek vaikystės atminimai yra didžiulis turtas, saugus uostas, kur bet kada galima grįžti - pasislėpti nuo negandų arba atrasti visa ko pradžių pradžią, suprasti save, nes viskas iš ten, iš vaikystės.