Rodos, ant vaikystės lango pakibo užuolaida. Gal reiktų ją išskalbti?
Vaizdas tapo blankus...
Tolsta močiutės troba su spalvotais klevo lapais virš stogo. Su ramiu verpimo ratelio dūzgimu, kai miegas dar toks saldus.
Su paraudusiomis, nudilgintomis kojomis, kai žaidėme slėpynių už šienu kvepiančio klojimo...
Vakarais, kai žiūrėdavau į žvaigždžių jūrą. Ir klausydavau susikaupusio žiogo griežimo.
Nieko negaila. Juk aš tai turejau...  Viskas buvo mano: kadagiais apaugęs žvyrkelis iki pat ežero kranto. Ir tas baugus sukrypęs šulinys kiemo kertėje... Ir tos nasturtos, ištisai nusidriekę palei kaimynų sieną...
Melsvas vasarų dangus tai merkėsi, tai budo. O aš nepastebėjau, kad viskas baigėsi.
Bet ar tikrai praeitis turi pabaigą?