Santrauka:
Iš sielos gelmių...
Amžinos ramybės išsiilgus mano siela,
Aš- belaisvis amžino sapno šurmuly,
Ramybė migdo naktį, o naktis tylą,
...skendi skaistumo slėniai užlieti...
Amžino poilsio reikalaujanti mano dvasia,
Vaitoja- girdžiu, blaškosi- jaučiu, aš su ja,
Altorių šešėliuos gęsta nykiai žvakių liepsna,
Ropoja dangumi saulės ištroškusi šviesa...
byra begalybė
mano fizinė pilnatvė
it smėlis iš delnų...
Vilkolakių giesmėse skęstanti pilnatis,
Šviesa, gaivinanti ramybę, mano dvasią-
išsiilgusią amžinybės, rojaus gaivos;
...aidi...šaukia...aidi...šaukia...
nerimo perkūnas, nerimstu ir aš,
lyjančių snaigių alėjoj
džiaugias
fizinė pilnatvė tampa
erdve, ramybės oaze, nieku-
ATGAIVA
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-04-07 16:59:38
Neramioji dūšelę. Ak!
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2010-04-06 21:37:33
Kaip vietos nerandanti siela...:)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-06 21:31:50
lyrinio herojaus siela, yra užsiėmus ilgėtis Amžinos ramybės išsiilgus mano siela,, tai ne amžina, kažkada pereisite į naują dangų – vėjų užsiėmimus girdimus uosle, lytėjimu, regėjimu, klausa, skoniu, ir turimu filosofiniu pagrindu, t.y. mąstysena savo per to pagrindo prizmę, įvardinti kitaip... (nei dūsauti besidžiaugiant nuo savęs besiilginčio)... (šiame etape –lyrinio literatūrinio herojaus, sureikšminamas yra toks dvasinis vienetas emocijose, kaip ilgesys, tiesiog iki Absoliuto...)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-06 21:19:08
...daug amžino. lyjančių snaigių alėjoj... puiki minties išraiška.