Yra vietų, kur nieko nebūna,
įdienojusi saulė
ten siekia zenitą,
pabučiuoja
suskirdusias lūpas,
į vyzdžius byra smėlis-
tylus laiko žudikas.
Nežinia kur prasideda vėjas,
lyg prabilusio nebylio balsas
metai virsta žaltvykslės blyksniu,
ne žvaigžde,
laikas Nobelio vertas
į kumštį sudėtas užantin,
įsikibęs bijau jį paleist.
Vėjas pjausto kaip skudurą naktį,
teks sukrauti ugniakurą,
tegu sudega moters šešėlis,
žemėn klostėmis sutemos gulasi,
savy pajuntu trupėjimą,
susirinkęs pelenus,
išbarstysiu prieš vėją.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-08-11 21:30:28
išbarstyk prieš vėją, puikiai nuspręsta.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-07 20:25:18
PJausto.
Neblogai.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-04-07 13:14:29
Ar kartais nereikės gailėtis tų ,,prieš vėją išbarstytų pelenų\"? Išsakytos mintys privertė susimąstyti. O laikas iš tikrųjų Nobelio vertas!
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-04-06 21:40:26
sudegusio laiko pelenai brangūs - juose sudygsta ... į ateitį