Yra vietų, kur nieko nebūna,
įdienojusi saulė
ten siekia zenitą,
pabučiuoja
suskirdusias lūpas,
į vyzdžius byra smėlis-
tylus laiko žudikas.
Nežinia kur prasideda vėjas,
lyg prabilusio nebylio balsas
metai virsta žaltvykslės blyksniu,
ne žvaigžde,
laikas Nobelio vertas
į kumštį sudėtas užantin,
įsikibęs bijau jį paleist.
Vėjas pjausto kaip skudurą naktį,
teks sukrauti ugniakurą,
tegu sudega moters šešėlis,
žemėn klostėmis sutemos gulasi,
savy pajuntu trupėjimą,
susirinkęs pelenus,
išbarstysiu prieš vėją.