Išvagoju save atminimais tarsi keliais.
Kiekviename jų - žmogus tarsi žiogas.
Dar nemoku griežti smuiku,
Bet galiu prisiminti.
Kaip mato akys, pakeltos į dangų.
Ir kaip debesys atsispindi lūpų kampučiuos.
Tarsi kavą ryte
jų tvaiką geriu į save.
Tuos rasotus žodžius
Pušimis į gomurį augančius.
Tiktai plaučiuose antis nugirgsi ramiai
Ir maldose pasislepia.
Kol keliauju
Ir niekur aplink nežiūriu.
Tik į randus atmintyje.
Išbraidytą sielos ražieną
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-05 15:18:13
stiprus tekstas.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-05 10:13:03
...panirimas į save...jautriai.