Išvagoju save atminimais tarsi keliais.
Kiekviename jų - žmogus tarsi žiogas.

Dar nemoku griežti smuiku,
Bet galiu prisiminti.

Kaip mato akys, pakeltos į dangų.
Ir kaip debesys atsispindi lūpų kampučiuos.

Tarsi kavą ryte
jų tvaiką geriu į save.

Tuos rasotus žodžius
Pušimis į gomurį augančius.

Tiktai plaučiuose antis nugirgsi ramiai
Ir maldose pasislepia.

Kol keliauju
Ir niekur aplink nežiūriu.

Tik į randus atmintyje.
Išbraidytą sielos ražieną