9. grįžtu (tęsinys)

AŠ:
Girdėjau –
Dievas pasiryžo būt žmogum.
Ar tai tiesa?

VARNAS GOLIUS
Pasaulis jau užplūsta Šklėrius.
Visi kraštai, kaip į Jeruzalę išėję.
Kaip bus toliau -nelengva spėti,
Tačiau kažkas dar vis prilaiko
Jūrą išsilieti -
Vanduo aukščiau,
Bet nekrenta kriokliais žemyn.
O tas žmogus, apie kurį kalbi,
Jis Šklėriuose,
Tavo tėvų nameliuose,
Prie žvyrduobės ir seno sodo...
Išgirdęs, kad juose jau negyvena -
Pasakė, kad, esą,
Gal taip nebus,
Kad iš tuščių namų
Žmogus laukan varytų...
Žmogų.  

               Ir tūpė ant peties,
               Ir glaudėsi prie veido varnas-
               Ir neatrodė, kad pasaulyje
               Mokėtume gyvent tik sau.
               Kažkas nepaprastai svarbaus
               Susieta su viskuo:
               Jei paukštis žino,
               Kad esi jam draugas –
               Jis prisiglaus,
               Ir pakuždės gyvenimo tiesų,
               Tik būk, kokio tavęs jis laukia.

VARNAS GOLIUS    
O tu štai klausi, ar tiesa?
- Ak, mielas Pranai.
Dievo jau nėra.
Varškė! Varškė!
Duok man akis.
Akis man duoki
Pakilsiu dar aukščiau,
Negu tada...
Ir mano metai suskaičiuoti,
Bet kol sparnai mosuoja,
Reikia būti danguje.
Man nesunku tave suprasti -
Ir net labai tikiu -
Bus laiko pabendrauti
Nepaisant net,
Kokias lemtis
Mums atneša dangaus žmogus.
Žinai gi  -  vardas Feliksas
O pavardė - Miškinis jo.  

AŠ.
Žinau.    

                Ir padaviau akis...

AŠ
Laimingai skrisk,
Aukštai. Labai aukštai.
Kad visas kraštas
Vyzdžiuose sutilptų –
Matysiu savo akimis
Ir gera bus žinot – kas? kaip? ir kur?
Kas patikės, kodėl toks reginys?
Kaip gali būti akys danguje,
Jei rankose - lazda?
-----
iki