Kadaise, mudviejų stotelėj,
Svaigau nuo tavo žodžių gūsio.
Ant uosinių lentų tiltelio,
Laikei tvirtai, jutau - negriūsiu.
Prie mano tėviškės upelis
Vėl išsiliejęs iš krantų.
Lig šiol ten supasi tiltelis,
Bet... nebe tas - naujų lentų.
Jau žodžiai nebe taip svaigina,
Vistiek sakau: „Laikyk tvirtai!
Nors ir negėrėm mudu vyno,
Čia juk sraunus vanduo, žinai,
Apsvaigt galva netyčia gali,
(Nes mudviejų jau amžius toks)
Ir, jei įkrisčiau į upelį,
Kas tuomet gelbėt manęs šoks?“
Lengvai sūpuoja mus tiltelis,
Nors nebe tas - naujų lentų,
Kas teisę tą atimti gali?...
Vis tiek jis mums - tik mudviejų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-11 11:02:06
Gerai,kad judviejų tiltelį sutvirtino. :)
Gyvenimas prisiminimų stotelėj.Graži mintis.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-03 15:53:51
Lyrika lyrika lyrika... Tad kodėl prie poezijos?
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-04-02 18:32:23
Dabar ir Mes gavome dalelę grožio.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-02 18:12:05
...gražūs atsiminimai ir dabarties akimirkos...