Kadaise, mudviejų stotelėj,
Svaigau nuo tavo žodžių gūsio.
Ant uosinių lentų tiltelio,
Laikei tvirtai, jutau - negriūsiu.

Prie mano tėviškės upelis
Vėl išsiliejęs iš krantų.
Lig šiol ten supasi tiltelis,
Bet... nebe tas - naujų lentų.

Jau žodžiai nebe taip svaigina,
Vistiek sakau: „Laikyk tvirtai!
Nors ir negėrėm mudu vyno,
Čia juk sraunus vanduo, žinai,

Apsvaigt galva netyčia gali,
(Nes mudviejų jau amžius toks)
Ir, jei įkrisčiau į upelį,
Kas tuomet gelbėt manęs šoks?“

Lengvai sūpuoja mus tiltelis,
Nors nebe tas - naujų lentų,
Kas teisę tą atimti gali?...
Vis tiek jis mums - tik mudviejų.