Kas, kad praversiu langus ir duris,
Drumstų minčių nebesuglostys vėjas.
Štai mano laimė guli patvory -
Aš ją matau per slenkstį neišėjus.
Iškraipo vaizdą ne pilki stiklai -
Užplūdus apmaudui rasoti ėmė akys.
Turėčiau džiaugtis, kad namo grįžai,
Užuot į griovį purvo nusiplakęs.
Štai tiek to džiaugsmo - bėga per akis,
Kol verksmas tramdomas priverčia kūną krūpčiot.
Kokia kvailė - ne vienas pasakys -
Tavęs gailiuos, savęs - anei trupučio.
Nepanašu, kad esame pora,
Kai tu guli kaip paršas ties tvora.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-03 15:02:13
Labai tikra.
Gerai,kad suvokiama,jog gailėt nereikia.Palikt ties ta tvora jį ir laukt šventės
atvira širdim. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-02 22:39:45
Tikra - tikrais žodžiais.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-04-02 18:29:29
Sielą nerimo kirminukas graužia.Tikra ir išjausta.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-02 18:22:31
...skaudus... savigrauža, bet gyvenimą galima g y v e n t i , reikia norėti.
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-04-02 15:55:47
Tokia liūdna tikrovė. Geras darbelis.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-02 15:27:05
Ajajai... paršelis neatvirs į princą, jei šitaip:)