Kas, kad praversiu langus ir duris,
Drumstų minčių nebesuglostys vėjas.
Štai mano laimė guli patvory -
Aš ją matau per slenkstį neišėjus.

Iškraipo vaizdą ne pilki stiklai -
Užplūdus apmaudui rasoti ėmė akys.
Turėčiau džiaugtis, kad namo grįžai,
Užuot į griovį purvo nusiplakęs.

Štai tiek to džiaugsmo - bėga per akis,
Kol verksmas tramdomas priverčia kūną krūpčiot.
Kokia kvailė - ne vienas pasakys -
Tavęs gailiuos, savęs - anei trupučio.

Nepanašu, kad esame pora,
Kai tu guli kaip paršas ties tvora.