Santrauka:
Tiems, kas neliko
Jie keliaudavo manimi net rudenį.
Ieškodami motery motinos.
Glausdami pavargusias galvas prie delnų.
Pavargę alsuoti.
Jų oda, sudiržus nuo darbo,
Mano kvapą ir skonį įgydavo.
Mėlynakį atvėsusį vakarą
pasiilgę tamsos nubaidydavo.
Jie skaičiuodavo kaimus ir valandas.
Eidami mano stingstančiom venom.
Plaukuose nešdami išgyvenimus -
Savo duona kvepiančią dieną.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-01 21:23:48
Gražu, ypač paskutinis posmas. Džiaugiuosi, kad esate šiame saite :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-01 17:51:27
puiku:)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-04-01 16:32:30
Puošnus žodis gerbtinam visko pagrindui.Šaunu.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-04-01 14:14:53
O man rimas pasirodė labai gražus. Kaip pats eilėraštis. Jokių spragų, ar neišbaigtų vietų...
Anonimas
Sukurta: 2010-04-01 13:06:27
Rimas gal, bet mintis LIUKS:)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-01 11:21:17
ieškodami motery motinos.
atsargiai.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-01 09:34:43
...įtaigus tas balsas, gimtosios mūsų. Patiko - toks kvepintis gimtinės arimais.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-01 09:12:24
neišbaigtas, bet gražus. (trečias posmas sugalvotas jis gadina eilėraštį. Jūsų kraujas dar nesukrešėjo?)
du pirmi tokie gražūs, o toliau labai jau netiesa...
Anonimas
Sukurta: 2010-04-01 09:07:59
Man šis tekstas pasirodė kažkuo gyvas. Dabar:)