Žolė užprogramuota augti, kol bus,
žmogus – viltis, tikėti.
Kas dieną bėgam į šviesą kartu.
O gal šiaip sau – į priekį?
Klausia tas, kas nori žinot.
Atsakymai – meilės tomuos.
Jeigu myli, reikia kalbėt
už usnį, už alksnį, už žiogą...
Žodžių sąskambiuos gimsta prasmė.
O gal prasmingiau – be žodžių?
Negi būti žmogum ir būti žole
nėra svarbu vienodai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-01 00:03:12
Įdomus kūrinys. Galėčiau čia minkyti prasmes, kaip daro kai kurie komentatoriai. Neturiu noro, sakau - gražu.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-31 10:58:28
tekstas - ieškojimai egzistenciniais klausimais iškylančiais žmogui - ir taip poetiškai.
/Bundantys ieškojimai.../ žolė kalba už save - išgėrei čiobrelių, viena nuotaika ir savijauta, pažiūrėjai į rožę, kita... argi ne? gavai 220 įtampos, bet atsigavai, ir žiūrėk, jau prakalbsi kitaip apie tą žolės, medžio, paukščio meilę, kalbėdamas už juos, tačiau lakštingala kaip suokė naktį vasarėlę, taip ir suoks.
gražiai poetiškai pas jus, pavadinčiau /Bundantys ieškojimai.../
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-03-31 09:58:12
Viltingas
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-31 09:28:19
Labai gražu :)