Žolė užprogramuota augti, kol bus,
žmogus – viltis, tikėti.
Kas dieną bėgam į šviesą kartu.
O gal šiaip sau – į priekį?

Klausia tas, kas nori žinot.
Atsakymai – meilės tomuos.
Jeigu myli, reikia kalbėt
už usnį, už alksnį, už žiogą...

Žodžių sąskambiuos gimsta prasmė.
O gal prasmingiau – be žodžių?
Negi būti žmogum ir būti žole
nėra svarbu vienodai?