Nepabėgsiu...
Man nebereikia, kad tave
kažkas primintų.
Bet, lyg tyčia,
takas,
Vedantis į bučinių
Pakrantę.
Ir tiltas,
Jungiantis pavasarį
ir vasarą.
Ta šieno kupeta
Taip svaigiai kvepianti
žvaigždėtą vakarą.
Ir debesys,
Kuriuos mes lyg
pašėlę
Gynėm dangumi.
Tos liepos.
Jos ir šiandien
kvepia medumi.
Net muzika gamtos.
Sustoja vis prie
tos pačios
Natos.
Ir man tave
kartoja
Nuolatos.
Gaiva
2010-03-31 05:03:55
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-31 23:46:59
Puiku, ypač paskutinis posmas. Taip nestandartiškai ir taip įtigiai. Nežinau, kodėl, bet tas eilius man paliko labai gerą įspūdį :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-03-31 20:57:43
Ačiū.Labai .Tiesiog,kad skaitėt.Gera...
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2010-03-31 17:32:32
Labai patiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-31 09:27:07
Labai labai švelniai apie skaudų nepamiršimą...labai patiko...labai...pasiimsiu :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 08:42:20
...lyriškai švelniai. Vaizdingai... Tikiu, kad tokie žavingi jausmai dar atras atgarsį.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 08:26:24
Nuostabiausias paslaptingos akimirkos išdainavimas... Labai patiko... :)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-03-31 07:29:42
ažkaip savas :) primena apsėdimą, kai vis labiau norisi pamiršti ir vis labiau neišeina :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 06:30:28
Pabaigoj rimavimas nukrypsta į negeresnį šoną:-)
Pradžia įtikina: nebereikia, kad primintų, bet vis atsiranda ir atiranda kažkas, kas kitaip negali... Neišvengiamas jausmas.