Man nebereikia, kad tave
   kažkas primintų.
Bet, lyg tyčia,
    takas,
Vedantis į bučinių
Pakrantę.

Ir tiltas,
Jungiantis pavasarį
    ir vasarą.
Ta šieno kupeta
Taip svaigiai kvepianti
    žvaigždėtą vakarą.

Ir debesys,
Kuriuos mes lyg
     pašėlę
Gynėm dangumi.
Tos liepos.
Jos ir šiandien
    kvepia medumi.

Net muzika gamtos.
Sustoja vis prie
    tos pačios
Natos.
Ir man tave
   kartoja
Nuolatos.