Jis buvo dar šuniukas
Nekaltas pilkšvai mėlynomis akimis
Gavau jį kaip dovanelę
Ir nusprendžiau niekad jo nepalikt.


Jį pavadinau Angelu sargu
Sakiau, kad jis mane užjaus kai bus sunku
Vaikystės fotoalbumuose
Jis tapo mano super didvyriu.

Jo lojimas man primindavo pianino melodijos garsus
Vizgindamas uodegėlę jis džiaugdavosi su manimi kartu
Jo akys spindėjo it žvaigždės danguje
O kailis priminė it švelnią plunksną skrendančią pavėjuje.

Kai verkdavau jis su letenėlę nuvalydavo ašarėlę
O jo akyse žibėdavo liūdesys
Ir suprasdavau kad jis kenčia
Dėl mano neatsakingų gyvenimo klaidų.

Jis buvo man daugiau nei draugas
O tikras angelas be baltų sparnų
Jis man galėjo duoti viską
Net ir savo šuniškus jausmus.

Aš viską atiduočiau, kad dabar pas mane atbėgtum
Ir savo švelniu snukučiu pakutentum man delnus
Kaip norėčiau tave apkabinti
Ir žinot, kad niekad nepaliksi manęs vienos.

Angele, kodėl tu turėjai išeiti?
Išeiti, tada kai mano gyvenimas tapo gražus
Savo tyliai gęstančiomis akimis mane palydėjai
Ir užmigai amžinu miegu.

Man tada tavęs reikėjo, norėjau kad būtum visad su manim kartu
Norėjau savo laime pasidžiaugti ir pradėti viską iš pradžių
Angele aš tavęs pasiilgau, nereikėjo užmerkti pavargusių akių
Nes dabar be tavo pagalbos pasiklydau tarp ilgų kelių...