Turbūt tik tiek, kad vakaras, nelyja,
Tarp mūsų kyla uždangos ir sienos,
Kad skleidžas upėje šviesų lelijos,
Pulsuoja žodžiais, tempias venos
Įsiręžia kažkur ir skaudžiai dilgsi,
Jauti - minutė, dar kita ir plyši.
Tuo tarpu danguje suspingsi
Ir Dievas žvilgteli pro plyšį
Ir stabteli trumpam, ir reikia
Žinai paimt į ranką knygą
Ir dėti raidė po raidės, pamirštant laiką
Kol vėl prieisim \"aš tave ...\" tą ribą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-28 17:47:49
techninis ir jausminis atlikimas gan gražus (nepaisant šviežių įvaizdžių trūkumo), tačiau tik iki paskutinio posmo. paskutinis, rodos, toks iš savęs išspaustas. tartum ant lapo reiktų išrašyti milijoną žodžių, ir kažkur ties viduriu pasiduotum, nuleisdama pavargusias rankas. kodėl sakau ties viduriu? paskutinis posmas, kai kūrinyje jų trys, sąlyginai neša pusę eilėraščio krūvio.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-28 17:24:23
o naujas nikas /,,Aiškiaregė,,/ .
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-03-28 17:14:49
Gera išraiška, geras kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-28 15:35:29
Sutinku su Ramune dėl paskutinės eilutės. Bet visumoje darbas labai švelnus ir jautrus. Gražu ir miela skaityti.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-28 13:34:45
taip ir maniau, kad keliaus į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-03-28 13:24:42
oho :)
taip idomiai apie tokius paprastus dalykus:)
labai labai :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-28 13:13:05
Poezija, taip akademiškai, solidžiai. (vis tik ,,Stygos Paskenduolės,, gyvasties, potėpio, štricho - tikrai pasigedau.)
bet, nors ir pasigedau tekste ,,Stygos Paskenduolės,, - tekstas kaip po pats savaime, skaitosi sklandžiai. poezija, akademiškai, solidžiai.