Turbūt tik tiek, kad vakaras, nelyja,
Tarp mūsų kyla uždangos ir  sienos,
Kad skleidžas upėje šviesų lelijos,
Pulsuoja žodžiais, tempias venos

Įsiręžia kažkur ir skaudžiai dilgsi,
Jauti - minutė, dar kita ir plyši.
Tuo tarpu danguje suspingsi
Ir Dievas žvilgteli pro plyšį

Ir stabteli trumpam, ir reikia
Žinai paimt į ranką knygą
Ir dėti raidė po raidės, pamirštant laiką
Kol vėl prieisim \"aš tave ...\" tą ribą.