laikrodžio rodyklės samanoja
o rankos tirpsta nulaša vanduo drėgnais žvyneliais
                  aidas muša vidinę vokų pusę
    pulsuojančiai miega pavėlavusiam laiške lakštingalos

šaligatvis prie veido išpilkusio limpa
      savarankiškų kojų lipdiniai
              žirglioja
ir taip mielai miega už rankučių susikibę
  košmarai
        kad net pavydžiu

    dažytos tvoros neprisimena vaikystės
tokios pat madonos nusilaužo kabliukus
      kai jų vyrai tinklais žvejoja
naktiniuose klubuose ir prunkščia
              iš to kuolo kur kitapus bokalo

vieniša vieniša rankutė lėtai
atidaro langą ir pasižiūri į viršų
nes ten kur eis pažvelgti nedrąsu
        - jų vistiek nieks nepasigenda

kitoj pusėj šaukia kažkas
          - gal ten kitiems dažniau neatsibosta –
basos kojytės lėtai lėtai nuslysta

ir viskas vistik netikėtai suplanuota