naktinis
laikrodžio rodyklės samanoja
o rankos tirpsta nulaša vanduo drėgnais žvyneliais
aidas muša vidinę vokų pusę
pulsuojančiai miega pavėlavusiam laiške lakštingalos
šaligatvis prie veido išpilkusio limpa
savarankiškų kojų lipdiniai
žirglioja
ir taip mielai miega už rankučių susikibę
košmarai
kad net pavydžiu
dažytos tvoros neprisimena vaikystės
tokios pat madonos nusilaužo kabliukus
kai jų vyrai tinklais žvejoja
naktiniuose klubuose ir prunkščia
iš to kuolo kur kitapus bokalo
vieniša vieniša rankutė lėtai
atidaro langą ir pasižiūri į viršų
nes ten kur eis pažvelgti nedrąsu
- jų vistiek nieks nepasigenda
kitoj pusėj šaukia kažkas
- gal ten kitiems dažniau neatsibosta –
basos kojytės lėtai lėtai nuslysta
ir viskas vistik netikėtai suplanuota