Žmogus

Santrauka:
Kartais taip jaučiamės...
Liepsnos pragaro
Laižo padus,
Bet žydrynė dangaus
Vis dar kviečia.
Pasimetęs,
Dvilypis žmogus,
Jo žvaigždė
Jau seniai nebešviečia.

Nepakyla,
Nors moja sparnais,
Kojos sunkios,
Kaip švino pripiltos.
Svajos virsta
Staiga pelenais
Ir sugriūva
Tikėjimo tiltas...
Liepa

2010-03-26 09:36:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Gaiva

Sukurta: 2010-03-27 06:30:03

Tikra. Norėjau,kad jūsų žmogus turėtų sparnus, kai perskaičiau \\liepsnos pragaro laižo padus\\.
Baisu, kai sudega svajos.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-03-26 23:40:20

Šaunuolė. Tai iš tiesų stiprus kūrinys, bent jau mano nuomone...

Vartotojas (-a): Maybe

Sukurta: 2010-03-26 11:22:09

trumpas ir teisingas eilius,amžina kova tarp gėrio ir blogio,juk taip...ir kartais žmogus nebeatskiria kur ir kas,pasiduoda silpnybėms ir sudega tie tiltai,o galbūt tam,kad statyt naujus?

Anonimas

Sukurta: 2010-03-26 09:55:01

Čia visai alternatyvi Jėzaus gyvenimo istorija :)

Anonimas

Sukurta: 2010-03-26 09:44:51

...dvilypumas beveik kiekviename, tačiau kaip mokama susidoroti su tuo, tai jau didis asmenybės nuopelnas.
Teisingai - kol tiki, esi žmogus. Tiesus kūrinys.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-03-26 09:42:15

reikia naują tiltą statyti