Nedrąsiai saulė akį merkia,
sniego kupras pamažu kaso,
rytais pro rūką apsiblausus,
spinduliais stiklus nudažo.
Dalina šilumą skūpokai,
kačiukai skleidžias palengva,
kai kur jau mažas tulpės žiedas,
staiga nustebina tave.
Plačiai gamta krūtinę veria,
tas oro gurkšnis nuostabus.
Paukštelis dar bijodamas užkimti,
tyliai dainuoja, pavasaris pas mus.
Ertis
2010-03-25 19:09:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-03-27 06:26:27
Laukiu tulpės žiedo. Te drąsiau pavasaris eina.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-25 23:41:34
sakot nedrąsiai.
saulė už tos ribos, kurioje pasaulis matuojamas tokiomis sąvokomis, kaip (drąsiai, nedrąsiai.) pagalvokite apie įvaizdžius ir metaforas, norėdama (mas) plėtoti mintį, ir pasirinkdamas tas metaforas, kaip išraiškos priemonę.
citata:
Nedrąsiai saulė akį merkia,
sniego kupras pamažu kaso,
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-03-25 22:24:41
Pirmame stulpelyje radau perliuką: Nedrąsiai saulė akį merkia, / sniego kupras pamažu kaso. Graži mintis, net nusišypsojau ;) Tačiau jau nuo eilėraščio vidurio pasinėriau į monotonišką rimą, paskutinė eilutė - banaloka.