Santrauka:
a.a. poetei Nijolei Miliauskaitei. Rytoj aštuntosios jos mirties metinės
Pavasarėjant žvaigždės pumpuruojas
Tamsioj dangaus atokaitoj
Be mėnesio.
Ir nesinori dar išeiti tyliai...
Bet alpsta paskutinis posmas
Ir kibirkščiuoja nebūtis
Nekantrumu.
Virš Tavo permatomo veido
Aguonos žydi
Ir trapūs žingsniai
Pralenkia Tave...
Pasilikai įrėminta
Pavasario nujautime
Tyli, kaip ilgesys
Ir amžina, lyg saulė.
Erškėčiais vainikuotoji širdis
Kraujuoja –
Nebesusitiksim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-29 09:14:36
Ačiū už gerą žodį mano mylimai poetei. Kai būna sunku, paskaitau jos eilėraščius ir susigėstu dėl savo lepumo, nesugebėjimo pasižiūrėti filosofiškai.
Paminklas ant jos kapo nuostabiai atitinka poezijos dvasią.
Ačiū.
Kaip greit bėga laikas
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-03-28 17:20:21
Smengantis į pačią esmę.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-03-24 22:03:34
puikus....
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-24 21:36:52
Pavasarėjant žvaigždės pumpuruojas
Tamsioj dangaus atokaitoj
Be mėnesio.
-------------------------------------------------- gražu ( yra sukurta nuotaika - lyg pasimato naktinis pavasario dangaus skliautas.)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-03-24 21:11:02
O vis tik gal :(