Išdalint save po duonos trupinį vaikams,
Kurie gyvenime saldainio nėr ragavę,
Arba išliet save pageltusiems rudens laukams,
Tegul ir usnys tavo sielą geria.
Po saują, po smiltelę dulkių atiduot,
Nesvarstant ir nelaukiant nieko..
Po mažą gabalėlį save pasauliui paaukot,
Nesitikint net menkniekio iš kito.
Už kiekvieną ašarą ...dėl tavęs išlietą,
Už rūpestį ir šilumą namų,
Už ranką kai parklupai ištiestą,
Už tai, kad žmogumi augino tarp žmonių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-28 19:27:15
Aš taip pat sutikčiau su Deimante. Nieko, ateity atsiras ir raiška. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-22 18:50:31
100 % sutinku su gerb. Deimante.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-22 16:10:37
Labai jautrus ir atviras kūrinukas. Man - labai patiko. +
Anonimas
Sukurta: 2010-03-22 15:29:11
Mintelė gan paika, raiška labai silpna.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-03-22 13:39:04
graži mintis