Išdalint save po duonos trupinį vaikams,
Kurie gyvenime saldainio nėr ragavę,
Arba išliet save pageltusiems rudens laukams,
Tegul ir usnys tavo sielą geria.

Po saują, po smiltelę dulkių atiduot,
Nesvarstant ir nelaukiant nieko..
Po mažą gabalėlį save pasauliui paaukot,
Nesitikint net menkniekio iš kito.

Už kiekvieną ašarą ...dėl tavęs išlietą,
Už rūpestį ir šilumą namų,
Už ranką kai parklupai ištiestą,
Už tai, kad žmogumi augino tarp žmonių.