Aš nematau savęs net ežero paviršiuj,
Nes vėl ruduo nulijo apstulbimais,
Paplentės akmenys mane pamiršo:
Dabar-negrįžtantis-užsižaidžiau laukimais.
Sugriežia geležim nenatūralūs dantys,
Ne mano šypsena lūpas iššiepia,
Einu gal svetimas: gal kaltas, gal nekaltas,
Tiesiog prie ežero nežinomybė kviečia.
Grimasom tamposi man ežero paviršius –
Ne mano akys, smakras ir pakaušis,
Net mano manastis mane pamiršo, –
O gal tik aš toks šiandien pasišiaušęs?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-03-20 20:16:57
geras eilius, man tinka , tikrai toks momentinis:))
Anonimas
Sukurta: 2006-03-11 21:30:27
toks pasišiaušęs. man patiko.
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-03-11 16:17:49
čia beveik apie pasenėjimu kokius tai, bet miela, kad ne apie žiemą.