Aš nematau savęs net ežero paviršiuj,
Nes vėl ruduo nulijo apstulbimais,
Paplentės akmenys mane pamiršo:
Dabar-negrįžtantis-užsižaidžiau laukimais.

Sugriežia geležim nenatūralūs dantys,
Ne mano šypsena lūpas iššiepia,
Einu gal svetimas: gal kaltas, gal nekaltas,
Tiesiog prie ežero nežinomybė kviečia.

Grimasom tamposi man ežero paviršius –
Ne mano akys, smakras ir pakaušis,
Net mano manastis mane pamiršo, –
O gal tik aš toks šiandien pasišiaušęs?