Aš stengiuosi atgimt, pamilt iš naujo
Ir nepalieku vietos tau.
Kas buvo - subyrėjo ir iš naujo
Aš mokausi gyvent - atleisk...
Ir darganoj ir saulėtoj dienoj
Pinu aš pynę,
Kur nėr svajonių ir vilčių:
Kad kada nors iš naujo epizodo
Vėl būsi tu, - ir būsime kartu.
Tu kaip jaunystė basakojė mūsų
Nubėgai parugėm į sutemas naktų
Ir aušros spalvos nenuspalvins vėlei -
Ir būsi tu ir aš kažkur - bet ne kartu...
Tu išėjai ir palikai mane...
Ražienų laukas draskė ne kulnus, o širdį...
Mūs dienos jaunos pasiliko lyg sapne...
Ir niekad nepražys ražiena...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-03-25 18:54:40
Pavasaris - jausmai prabudo... :-)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-22 15:48:28
Jausminukas. Raudojimas sau.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-22 15:34:36
PInu; drAskė.
Per daug jausmo. Jo turėtų pakakti tik impulsui.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-03-22 13:41:41
ta ražiena, tas skausmas davė grūdą - kūrybą.... jautrus eiliukas
Anonimas
Sukurta: 2010-03-22 07:59:29
...patiko. Įtaigu ir jausminga.
( nereikėtų, tų \"paaiškinančių\" paskutinių keturių eilučių, palikite tai skaitytojo vaizduotei)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-22 01:20:44
išėjo ir tegu sau eina tom ražienom,o tu pasiimk derlių ;)
žemiškai artimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-22 00:41:56
Taip, ražiena nežydi... Nors... Kita vertus... Juk ten kartais užauga toookios rugiagėlės :) Gražu, Laumele, gražu...