Buvo ruduo. Kai tu be žodžių išėjai, -
Kaštonų paskutiniai lapai krito.
Žinojau, jog didžiulę klaidą padarei, -
Vienatvėje budėjau iki ryto.
Ar mesi akmenį? Ar tu be nuodėmės?
Kurio didesnės jos? Bet, iš tikrųjų,
Tik aš esu stipri, turiu ir išminties -
Juk sugebu sau neatleist savųjų.
Svajingai suposi mėnulio pilnatis,
Nurengti medžiai ilgesingai ošė.
Viena svarsčiau, kas dabar tiesą pasakys:
Kiek aš laimėsiu, o kiek tu - praloši?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-03-29 11:16:56
Skirybos nebuvo labai skausmingos, jeigu svarstyta:
Kiek aš laimėsiu, o kiek tu praloši...
Bet susiskaitė sklandžiai ir gražiai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-03-26 18:45:54
Kažkaip prie dūšios skaityti klasikiniu rimavimu parašytas eiles. Sklandu ir artima...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-22 00:22:55
Labai ilgesingai. Tai mano stiliuje, aš tiesiog negaliu nesigėrėti tokiomis eilėmis. Jūsų - juo labiau.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-03-21 19:44:32
Kažkokios labai gražios rudeniškos skirybos, lyg buvo atsisveikinta su išgyventu vasaros karščiu.
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-03-21 18:48:04
Taip, skyryba šluobuoja. Nuodėmes reikia mokėti atleisti ir sau, tuomet ir kitam jas atleidi. Išgyvenimas nėra gilus, tą atspindi ir raiška.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-21 18:05:57
Įdomi skyryba. Tik ar pagrįsta?
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-03-21 17:21:07
:)
idomiai :)