Buvo ruduo. Kai tu be žodžių išėjai, -
Kaštonų paskutiniai lapai krito.
Žinojau, jog didžiulę klaidą padarei, -
Vienatvėje budėjau iki ryto.

Ar mesi akmenį? Ar tu be nuodėmės?
Kurio didesnės jos? Bet, iš tikrųjų,
Tik aš esu stipri, turiu ir išminties -
Juk sugebu sau neatleist savųjų.

Svajingai suposi mėnulio pilnatis,
Nurengti medžiai ilgesingai ošė.
Viena svarsčiau, kas dabar tiesą pasakys:
Kiek aš laimėsiu, o kiek tu - praloši?