Aš vėlei tavo ošime,
Bičiuli mano, šile senas.
Pušų vainikais moji man: eime,
Kur mano nerimas gyvena.
Ir lydi medžių brolija
Į eglių prietemą slėpingą.
Girdžiu, kaip sukas metai rievėje,
Kaip skruzdės po darbų suminga.
Ir stoviu vidury žalių stebuklų krašto.
Klausaus vargonų gausmo sidabrinio.
Ir pinasi į neregėtą raštą
Diena, šilojai ir gimtinė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-03-18 08:46:19
Toks šiltas pasibuvimas šviesiame, kvepiančiame šile. Labai gerai nuteikia. Puikus.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-18 07:53:37
VainikAIs; prietEmą.
Norisi kažko naujo, šviežio.
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-03-18 07:48:03
Lyrinis subjektas pasineria į gamtą ir išgyvena bendrumą su ja ir pasauliu (rodo gimtinė). Kita vertus, gimtinė ten, kur pajunti būties pilnatvę, o ją apčiuoti padeda šilas, kaip senas BIČIULIS, t. y. tas, su kuriuo užsimezga tikras, betarpiškas santykis. Išgyvenimui perteikti kai kur nepaisoma ritmo ir rimo. Prietemą - taip rašoma. \"Girdžiu, kaip sukas metai rievėje,\" - subtilus pastebėjmas. Gana žaismingai nuskamba \"skurzdės po darbų suminga\", suteikia tekstui gyvumo.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-18 07:10:23
labai labai mielas,,vargonų gausmas\" :)