tirpsta snaigės ant lūpų
kaip gyvenimo skonis
kaip gyvenimo ūpas
kaip skruostelių raudonis
tirpsta metai kaip snaigės
kaip žvakidėje vaškas
nors gyvenimas baigias
dar ne viskas ne taškas
nesiliaukime žengę
nenuleiskime rankų
lyg tikėtumės šiandien
įsitverti į dangų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Judy
Sukurta: 2006-03-10 20:14:00
patiko pirmi du posmai
paskutinis raginimas", mano nuomone, nelabai ...
Anonimas
Sukurta: 2006-03-10 19:49:50
lengvas, su optimizmo gaidele todėl ir džiugina:)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-03-10 15:25:24
Nesitikėjau, kad taip galima pagalvoti. Juk žmonės nuo senų senovės troško pasiekti dangų, perkeltine prasme į jį tartum įsitverti, "pačiiupinėti" smalsumo vedini, pagauti gero ūpo, džiugesio, laimės poveikyje... Dėkoju ir už tokią netikėtą nuomonę:-)
Anonimas
Sukurta: 2006-03-10 14:58:40
tas isitvert i dangu nuteikia ne link gyvenimo bet link mirties..bent jau man.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-03-10 14:07:40
sviesu aplinkui patapo :)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-03-10 13:38:34
jausmingas eilėraštis. patinka, kad ūpas geras... :)