Tu turi mažytę viltį,
Gyventi apsuptam draugų.
Laikyti rankoje suspaustą smiltį,
Vadinti ją brangiu turtu.
Niekas negyvena vienas,
Turi kažką, kuris užjaus.
Tą, kuris nuves į šviesų rojų,
Laimę seikės iš dangaus.
Niekas negyvena vienas!
Yra tokių, kur neužgaus.
Kelią klos Tau per rugienas,
Kartos „Myliu“ iš dangaus.
Ir paskutinį syk ieškojai.
Viską Tu turi šalia!
Palaiminai savo rytojų
Ir išėjai ramia dvasia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-03-17 22:51:56
Smiltis ir viltis sudėta dėl rimo, posmą skelia per pusę, tuo pačiu, nutraukia mintį. Paskutinysis posmas signalizuotų, jog vyksta pokalbis su savimi prie kapo. Pernelyg viskas supainiota, trūksta minties aiškumo. \"\"Myliu\" iš dangaus\" - ar gyvasis ar mirusysis kalbės?
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-03-17 04:15:01
optimistiškai ir maksimalistiškai.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-16 23:43:31
Ot ir ne. Yra tokių, kurie vieni gyvena...