Tegu pražysta Joninių paparčiai, kad sužibėtų jųdviejų žvaigždė. O tavo žodžių jai nei priesaikai, nei išpažinčiai nebereikės.
  – Sako, tu dėl manęs i šulinį šoktum. Argi? - klausia ji.
  – Šokčiau
  – O į ugnį?
  – Šokčiau.
  – Kvailas. Tokioj gražioj jaunystėj...
  Nušlepsi kojos papieviais. Virš ištvinusių balų – širdį veriantis pempių klyksmas. Nesiveji. Žinai, kad paskui ji ateis pati.
  – Kur tavo arkliai?
  – Arkliai? Kokie arkliai?
  – Taigi tu turi mane pagrobti.
  – Kaip?.. Pagrobti?
  – Negi tu romanų neskaitai?
  – Ne.
  – Užtat. Romanuose visi vagia savo mylimąsias.
  Tykšta sniegas po žirgo kojomis, švilpia rogių pravažos, skrieja pro šalį laukai baugiai nepažįstami ir svetimi.
  – Kur?
  – Į Paryžių!
  Dabar juokiesi ir tu, groji armonika.
  – O smuiku ar moki?
  – Ne.
  – Paryžiuj tik elgetos armonikom groja.
  – Aš ir esu elgeta.
  – O man smuikas patinka...
  Nugirgžda jos žingsniai pusnynais. Ko gi tu nesiveji? Ko stovi vidury kelio, pasibrukęs po pažastimi armoniką nudilusiom dumplėm? Myli?