Meilė
Tegu pražysta Joninių paparčiai, kad sužibėtų jųdviejų žvaigždė. O tavo žodžių jai nei priesaikai, nei išpažinčiai nebereikės.
– Sako, tu dėl manęs i šulinį šoktum. Argi? - klausia ji.
– Šokčiau
– O į ugnį?
– Šokčiau.
– Kvailas. Tokioj gražioj jaunystėj...
Nušlepsi kojos papieviais. Virš ištvinusių balų – širdį veriantis pempių klyksmas. Nesiveji. Žinai, kad paskui ji ateis pati.
– Kur tavo arkliai?
– Arkliai? Kokie arkliai?
– Taigi tu turi mane pagrobti.
– Kaip?.. Pagrobti?
– Negi tu romanų neskaitai?
– Ne.
– Užtat. Romanuose visi vagia savo mylimąsias.
Tykšta sniegas po žirgo kojomis, švilpia rogių pravažos, skrieja pro šalį laukai baugiai nepažįstami ir svetimi.
– Kur?
– Į Paryžių!
Dabar juokiesi ir tu, groji armonika.
– O smuiku ar moki?
– Ne.
– Paryžiuj tik elgetos armonikom groja.
– Aš ir esu elgeta.
– O man smuikas patinka...
Nugirgžda jos žingsniai pusnynais. Ko gi tu nesiveji? Ko stovi vidury kelio, pasibrukęs po pažastimi armoniką nudilusiom dumplėm? Myli?