-Tą, kuris sugebėtų įspėt, ko šiandien labiausia panorau, pavadinčiau Dievu. Net jeigu tu,
Vidini, taip sugebėtai.
     Vidinis dėbtelėjo į mane ir:
     - Ne pirmą kartą Dievo ieškai, kur jo nėra.
     - Suprantu, kad juo net būti nenori.
     - O tu norėtumei. Tuomet jau ... na, nežinau, nežinau, bet tikriausiai ir krosnys pradėtų dainuoti, melstis, giedoti, gal net vaikus gimdyti.  Ė, ir surandi kalbą,- bandė gėdinti, tačiau tokia Vidinio kalba pasirodė taip labai netikėta, kad burnai pritrūko žodžių, o kai juos pradėjau kalbėti, tai trūkčiojo skiemenimis ir reikėjo stebėtis, kaip juos Vidinis sulipdė ir vieną ar kelis sakinius.
     - Betgi ,Vidini, privalau vadinti tave Dievu.  Ar supranti?  Žinoma, kad –ne. O kaip paaiškinti? Tai buvo taip seniai, kad galvos smegenų dėžėse tik nuotrupos išlikę. Kalbi apie dainuojančią  krosnį. Na, taip – norėčiau išgirsti, kaip ten dainuoja. – sujudau, sukrutau, pasišiaušiau ir  jau atvėsdamas: - O! kaip dabar čia reikalingas Pranas su ta  pasiutėle.
     - Aldonos pasiutėle nevadink. Tai Dievo įkvėpta aktorė. Geriau gal pasakyti- artistė, nes suprantu, kad toks žodis jai geriau limpa. Atrodo, kad iš vaidinimo neišeina ir net nemoka pagyventi įprastą žmogui gyvenimą,- charakterizavo gan taikliai.
     - Senatvė jau traukia į Savępsi. Vis dėlto ten įdomu, a? Kur kitur galėčiau juos sutikti, o ten net didesnės problemos nėra. Bet nepaisyk manęs, Vidini- dieve. Jau sugebu ir be tavęs po tuos kraštus pasidairyti. Tik įdomu, kaip atspėjai, ko taip labai panorau.
     - Nespėliojau. Pasakiau, kas į galvą atėjo.
     - O kalbi, kaip iš Savęspi. Galbūt ateina laikas, kuomet ir jai mes reikalingi, kaip ji mums. Apgaubia savo erdve ir sveikinasi - labas, žinau, kad laukiate, tai ir atėjau. Net kartu ir su krosnimi. Argi sunku geram žmogui padainuoti?- kalbėjau Vidiniui, nelabai suvokdamas, ką paistau, bet  apsidairydamas, ar kas negirdi. Senatvė nelabai paiso, kaip kas priima jos žodžius, bet su Vidiniu vengiame save demonstruoti kvailais, nes įsitikinę, kad tokie nesame ir galvojome priešingai. Bet argi galima pykti, kad kažkokios priežasties esame išskirti iš daugumos ir pasaulį su jo erdvėmis ir  įtaigomis sugebame priimti turtingiau. Ir va it atsiliepiant į šias mintis:
     - Drąsiau, drąsiau, - girdžiu Aldoną, - jeigu daina, jos ant krosnies džiovinti nevalia. Pranai, ateik! - šaukia, bet tiek jis jai ir reikalingas. Atradusi prie krosnies prisegtą, ranka rašytą tekstą, nedvejodama pasiėmė, kėlė arčiau akių ir it kažkieno paliepta:
Būk sveikas linksmas, nebūk  nuliūdęs
Niekad  nestoviu kampe užsnūdęs.

      - Ė,  čia reikia vyriško balso, - pamąstė Aldona ir jau beveik bosindama:
Dainuoju laimėj arba nelaimėj,
Linksminuos visad, nedrebu baimėj

     - Ė, ne taip, - vėl nepatenkinta Aldona. - Reikia nesuvaidinto, reikia tikro vyriško balso. - Ir vėl: - Pranai, ateik! - Bet nespėjo pašaukti, kaip netoli, kažkur iš už krosnies kampo išgirdo tai, ko jai reikėję. Ir, matyt, net  daugiau,  nes  jos burna išliko užsičiaupusi, o daina buvo nuostabi:
Pakol turėjau, vis dar laikiausi
Su puikiais ponais tankiai lankiausi.

O kai nubiednau, vargai prispaudė,
Turtuoliai paikūs, biedno neglaudė.

     - Žiūrėk tu man, trečias kartas nemeluoja. Bet kaip suprasti? Ar mes iš Savęspi neišėję, kur ir krosnys dainuoja?  O, kokia prabanga...  
    - Suprantu, kad esate Aldona, jeigu minite Savęspi. Ir šaukiate karietos vežėją Praną. Taip juk? - ateidamas iš gretimos patalpos kalbėjo dar jaunas, lengvo eismo ir simpatiškos išvaizdos žmogus. – Tikiuosi, kad jus pats Dievulis man siunčia.
     - Jeigu manai, kad iš Savęspi, tai ten be Dievo apsieinama. O pats iš kur ir kas?- nesutriko Aldona.
     - Iš čia. Iš šitų namų. Tarnauju. Sakyčiau, kaip ir brolių  Antano ir Jono Juškų samdinys.
     - Paplepėk dar! Irgi mat - Juškų samdinys.
     - Savo valia. Kitaip dar - Juškų muziejaus dalis. Bet prašom giliau į vidų, - sukruto kviesti nelauktą viešnią.- Prie pečiaus tik žiema geriau. Tada jis lyg brolis, dabar gi, kaip anoje patarlėje – molis...
     - Neskubink, mielasis. Nereikia. Kartais moteriai protingiau būti arčiau durų.  O iš kur dainuoti moki? - neužmiršo paklausti Juškų samdinio.
     -Taigi, jie, Juškos ir išmokė. Ir ąžuolą skobti, ir dainuoti, ir vyžas pinti, daugybę užmirštų darbų atsiminti. Bet iš tikrųjų,  negi užupečkio nusipelnėme, - pasakė ir, imdamas Aldoną už rankos:
Ne man tik vienam, visiems taip stojos  
Kada gyvenims nelabai klojas

     - Artistas! - ryžtingai, trumpai, nutraukdama dainą, pasakė Aldona. – Geras artistas. Abu artistai. Ir abu  juk geri, tiesa? Ėgi, paklausykite, kas tuo netikite:
Giminės, gentys laiko už durną
Kelyj sutikę nukreipia burną

Ir ką darysiu- valia  Aukščiausio
Kad taip  paskyrė vargti mažiausiam.

     Daina skriejo atvirai, laisvai, toli ir sunku patikėti, kad, perskridusi apie dvidešimt metų praeities, surado mudu su Vidiniu it senus pažįstamus, išblukusiomis akimis  žiūrinčius į tirpstantį kovo sniegą, kai ten, Vilkijoje, tų metų gegužė ir jaunai žvengia karietos žirgas Ygaga.  Pasirodo, kad visi buvome, esam ir būsime.
     - Eime, Vidini, mus kviečia, - pasakiau bičiuliui.
     Ir Dievas buvo su manimi. Tik šį kartą jis nebuvo toks aptakus, neįsivaizduojamas, kadangi juo vadinau Vidinį, įspėjusį mano geriausius dienos norus.