Išgąsdinau ramybe tyliau už žvaigždes krintančiomis ašaromis ir ji pabėgo. Skausmu pagirdžiau nukamuotą liūdesį ir savo nerimą.
Man nepatinka ta princesė, pūsta ir blizgančia suknia. Ji ne iš šitos pasakos.
Mažesnė už bekraštę dykumą tiesa pasislėpė languotoj marškinių kišenėj. Ant laiptų išbarstytos Juodos mano plunksnos jau nepuoš sulūžusių sparnų.
Stiklinėje vazoj pamerkta ledinė rožė neištirps, nes tuoj suduš... Po debesim išsiuvinėtu vėjo šydu paliksiu vakaro vienatvę.
Aš išeinu, kol dar ne laikas, ir nebegrįšiu jau ryte. ištrauk raudoną plunksną iš mano skausmo ir parašyk ant balto lapo: "lauksiu. niekada..."
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-03-10 14:01:22
poetiska mini proza
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-03-10 13:07:47
Žinai, jei būtų surašytas šis tekstas strofomis - visai kaip eilius skaitytųsi.. Tikrai! (deja, dažniau būna atvirkščiai, kai eiliuką norisi proza paversti)...
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-03-10 12:14:19
Patiko. Ypač paskutinis. Galėtų būti ir strofa.
Beje, kaip manai, ar ne geriau būtų: "nors dar ne laikas"?