Išgąsdinau ramybe tyliau už žvaigždes krintančiomis ašaromis ir ji pabėgo. Skausmu pagirdžiau nukamuotą liūdesį ir savo nerimą.

Man nepatinka ta princesė, pūsta ir blizgančia suknia. Ji ne iš šitos pasakos.

Mažesnė už bekraštę dykumą tiesa pasislėpė languotoj marškinių kišenėj. Ant laiptų išbarstytos Juodos mano plunksnos jau nepuoš sulūžusių sparnų.

Stiklinėje vazoj pamerkta ledinė rožė neištirps, nes tuoj suduš... Po debesim išsiuvinėtu vėjo šydu paliksiu vakaro vienatvę.

Aš išeinu, kol dar ne laikas, ir nebegrįšiu jau ryte. ištrauk raudoną plunksną iš mano skausmo ir parašyk ant balto lapo: "lauksiu. niekada..."