Išėjęs per daržus, prasispraudęs pro nedidukus krūmokšnius, kirtęs lauką, Astas dingo klaidingoje ryto migloje paskendusioje gatvelėje. Vėl vienas, vėl palikęs visus – pažystamus ir artimuosius. Jis neabejojo, kad motiną mato paskutinį kartą, o seserį? Gal taip, gal ne... Galbūt kada nors, po daugelio metų, jei išliks gyvas, jį dar užpūs gyvenimo vėjai į gimtus kraštus. Galbūt... Bet kodėl širdyje nėra gailesčio? Kodėl ji neplyšta iš skausmo? Kodėl?.. Astas stengėsi suprasti, bet negalėjo. Ką tik įvykęs atsisveikinimas jau liko kažkur toli praeityje. Astas ėjo gatve ramus ir galvojo vien apie ateitį ir jos planus.
Jam reikėjo automobilio, kad kuo greičiau galėtų palikti savo gimtąjį miestą, kuris su kiekviena minute darėsi vis pavojingesnis. Jau daug kas Astą pastebėjo, daug kas atpažino, daug kam kilo įtarimas, kad jis atsirado. Persona non gratta1! Ši persona neturi teisės laisvai vaikščioti gatvėmis ir jaustis pilnaverte visuomenės dalelyte. Persona non gratta – ir tai kalba už save. Kažkas jį įskundė policijai. Astas neabejojo, kad tai kaimynė Monika pasistengė. Iš pradžių, ką tik užtrenkęs gimtųjų namų duris, jis netgi norėjo ją nutildyti visiems laikams, įvykdyti savo pažadą, padaryti tai, ką žadėjo jau labai seniai, bet paskui staiga persigalvojo.
„Ne, – pagalvojo Astas. – Ne. Ta prakeikta boba neverta mano vizito. Aš dingstu, o motina ir sesuo lieka. Paskui jas vėl kaltins, kad nenaudėlis sūnus, brolis, nudobė tą sukrešusią dvėselieną. Ne. Tegul gyvena, greit pati padvės...“
Kol kas Astui sekėsi. Jis ką tik atėjo prie baro miesto centre ir prigludo šešėlyje stengdamasis išlikti nepastebimu, kai prie durų sustojo puikiai atrodanti, beveik nauja, pusiau temdytais langais „Audi“. Kas sėdi automobilyje Astas negalėjo įžiūrėti, tačiau nujautė, kad tai puiki, likimo siunčiama dovana. Užgeso automobilio žibintai, nutilo variklis ir prasivėrė durelės. Astui to pakako. Išėjęs iš šešėlio, jis atsidūrė kaip tik šalia pravirų automobilio durelių. Tuo pat momentu, į mašinos savininko, panašiai Asto metų vaikino galvą, įsirėmė šaltas pistoleto vamzdis.
– Ramiai, be fokusų, – tyliai, bet įsakmiai perspėjo Astas. – Įstatyk raktelius į spyną ir nešdinkis lauk. Rankas už galvos. Judinkis, judinkis...
Šalia sėdinti mergina net neiškart suprato kas vyksta. Tik pamačiusi virš galvos pakeltomis rankomis iš automobilio išlipantį savo draugą, ji pajuto kažką negero. Gatvės žibinto šviesoje blykstelėjo prie vaikino smilkinio tebelaikomas pistoletas. Mergina norėjo sprukti iš automobilio, buvo bestverianti už durelių rankenėlės, tačiau ją sustabdė grasinantys užpuoliko žodžiai:
– Sėdėk, sterva, arba tavo draugužis gaus kulką į galvą.
Astas veikė profesionaliai ir žaibiškai, taip, tarytum jau seniai, iš anksto būtų suplanavęs šią operaciją, o dabar tik įgyvendino senus kėslus. Vos tik vaikinas išsirangė iš už vairo, jis smarkiai stumtelėjo jį ir tas, suklupęs, o po to nusiritęs šaligatviu, trenkėsi galva į stulpą. Tuo tarpu Astas jau sėdėjo už vairo, šalia, dabar jau jo atsitiktinės, mirtinai išsigandusios pakeleivės. Dar po akimirksnio pagrobtas automobilis su įkaite jau skriejo didžiuliu greičiu tuščiomis miesto gatvėmis.
Astas pakreipė užpakalinio vaizdo veidrodėlį taip, kad gerai jame matytų merginą, kuri tebesėdėjo nejudėdama, susigūžusi ir tarytum praradusi žadą. Pats sau šyptelėjęs, jis pratarė:
– Tu kažkokia nekalbi, mieloji? Pasivažinėsim truputėlį, gražule. – Astas norėjo nuraminti pakeleivę, bet kažkodėl nežinojo nuo ko pradėti. – Nebijok. Tik rankas padėk ant savo glamonių prašančių kelių – taip, kad gerai jas matyčiau ir nedaryk staigių judesių. Patikėk, man reikėjo tik ratų. Nebijok, tau nieko nedarysiu. Tu kuo vardu, katyte?
– Kristina. – Tai buvo pirmieji merginos žodžiai.
Jos balselis suskambo tyliai, vos garsiau už variklio gausmą ir truputį virpėjo, keistai duso, trūkčiojo. Mergina nepatikliai dairėsi aplinkui, žvilgčiojo į kelią, pro šalį lekiančius vienkiemius, medžius, laukus, berods bandė įsiminti kur važiuoja ir negalėjo atsikratyti minčių apie išsigelbėjimą. Tačiau labiausiai Kristiną jaudino pistoletas, kurio pagrobėjas iki šiol neišleido iš rankos; laikė jį prispaudęs prie vairo ir pistoletas tai atsisukdavo į ją vamzdžiu, tai vėl nusigręždavo – priklausomai nuo to, kaip sukosi vairas. O Astas, brėkštančio ryto švieselėje, tyrinėjo savo gražiosios pakeleivės išvaizdą.
Mergina buvo dar visai jauna, kur kas jaunesnė už Astą ir pakankamai graži. Skoningai padažytos putlios lūpos, siauri, patamsinti antakiai ir siauros it laputės akys, vos siekiantys nuogus pečius rusvi plaukai nedengė ausų ir leido grožėtis dideliais auksiniais auskarais. Tik baimės prakaitas, o gal net išvarvėjusi ašara, šiek tiek apgadino nepriekaištingą jos makiažą, tačiau žavesiui nepakenkė. Kristina paklusniai susidėjo rankas ant nuogų kelių, styrančių iš po trumpo, siauro, aukštyn užsiraičiusio raudono sijono ir įvykdžiusi visus užpuoliko reikalavimus, truputėlį įsidrąsinusi, bet taip pat tyliai paklausė:
– Kur mes važiuojame? Kas tu?
Astas neskubėjo atsakyti. Nusprendęs, kad ginklas nebebūtinas, jis įsikišo jį į vidinę striukės kišenę, po to išsitraukė cigarečių pakelį, užsirūkė ir į klausimą atsakė bereikšmiu klausimu:
– Kristi, argi tau ne vis viena? – Ir tarytum susigėdęs, kad elgiasi nedžentelmeniškai, paklausė: – Atleisk, nepasiūliau. Rūkai?
– Taip, jei galima. – Mergina truputėlį pagyvėjo. – Turiu savo cigaretes, bet jos rankinuke, ant užpakalinės sėdynės. Šiaip, aš tik Slimą2...
– Niekis. Savąsias rūkysi paskui, o dabar vaišinu. – Nutraukė ją Astas ir ištiesęs jai savąjį cigarečių pakelį, šyptelėjo: – O tai dar ką negerą rasi savo rankinuke...
Pro šalį skriejo vis geriau ryto aušroje ryškėjantys pakelės medžiai, automobilio žibintų apšviesti kelio ženklai, švysčiojo kur ne kur stovintys namai, be perstojo lėkė stulpai. Po dideliu greičiu lekiančio automobilio ratais maloniai šnarėjo asfaltas. Kartkartėmis prasilenkdavo drebiančius oro gūsius sviedžiančios, iš priekio atlekiančios mašinos. Jos kažkur skriejo, skubėjo ir, turbūt, niekaip nesuspėjo; žybsėjo žibintais kaip plėšrūnai žvėrys žaižaruojančiomis akimis ir vis lėkė, lėkė, lėkė, tarytum kartą įsibėgėję, įgavę milžinišką pagreitį, nebegalėjo sustoti, o gal tik veržėsi į ateitį – ten, kur laukė nemirtinga amžinybė.
Astas spragtelėjo mygtuką ir įjungė radijo imtuvą. Automobilio salonas prisipildė tylios, švelnios, raminančios muzikos garsų, kuri tapo visiška priešingybe tai aplinkai, tai įtampai, kuri tvyrojo aplinkui. Ne, Astas buvo ramus, visiškai ramus, tačiau jo belaisvė-pakeleivė, nors truputėlį apsiraminusi ir gavusi leidimą parūkyti, visą laiką nepatikliai dirsčiojo į pagrobėją, sekė kiekvieną jo judesį, krūpčiojo nuo kiekvieno ištarto žodžio, nes nežinojo ir negalėjo nuspėti kas jos laukia toliau. Mergina bijojo baisiausio. Įsiaudrinę Kristinos mintys jau piešė siaubingus vaizdus, kuriuose šis keistasis žmogus jau ima prie jos kibti, žagina ir išsigandęs, kad apie nusikaltimą ji praneš policijai, pasmaugia ar nušovęs užkasa kur nors miške. Tačiau, bent jau kol kas, šiems baimės jausmams Astas nesuteikė jokio pagrindo. Žvilgterėjęs į merginą jis tik dar sykį maloniai nusišypsojo. Kristina tebesėdėjo paklusni ir kaip styga išsitempusi. Ji baigė rūkyti, peleninėje užgesino cigaretę ir vėl susidėjo abi rankas ant kelių. Galėjai pamanyti, kad mergina buvo pasirengusi įvykdyti bet kokį pagrobėjo reikalavimą, ir netgi su juo pasimylėti, kad tik šis paliktų ją ramybėje.
– Tau patinka muzika? – neradęs nuo ko pradėti pokalbį, paklausė Astas ir padidino radijo imtuvo garsą.
– Man?.. Muzika?... Nežinau...
Nors tai tebuvo bereikšmės išsisklaidžiusių minčių nuotrupos, tačiau Astui atsakymas nebuvo svarbus.
– Gera tačka, – tęsė jis, delnu patapšnojęs per vairą. – Kieno ji? Tavo chachalio3? Kas jis?
– Artūras... Jis vienos firmos direktorius... M-mes draugaujam... – Astas priminė neseniai įvykusius įvykius, kurie Kristiną privertė susigūžti ir baugščiai pašnairavusi į Astą, ji pridūrė: – Jis tikrai tau neatleis to, ką padarei... – Nežinia, ar ji norėjo įbauginti Astą, o gal tik buvo tvirtai įsitikinusi savo draugužio jėgomis, tačiau staiga supratusi, kad šie žodžiai, įgavę atvirkštinį efektą, gali tik įsiutinti pagrobėją, pridūrė: – Aš nenoriu nieko blogo, tačiau Artūras kažkada buvo bokso čempionu ir nemėgsta kada su juo taip juokaujama. – Jis karšto būdo...
Tačiau Astas tarytum negirdėjo nei bauginimų, nei paaiškinimų. Kilstelėjęs nuo vairo ranką ir berods norėdamas pasakyti, kad puiki ne vien mašina, bet ir pakeleivė, staiga tapusi neatsiejama mašinos dalimi, jis paglostė nuogą, šaltą merginos petį, nuo kurio jau seniai buvo nuslydusi siaura palaidinukės petnešėlė. Kaip nudegusi, Kristina šastelėjo į šoną, suvirpėjo lyg nuo nepažystamo vyro rankų prisilietimo sukelto orgazmo ir kaip įmanydama, prisispaudė prie automobilio durelių. Vos girdimai, maldaujančiai, ji sušnabždėjo:
– Nereikia... Prašau, nereikia...
– Nereikia? – Astas atrodė nustebęs, tačiau paklusniai patraukė ranką ir nusišypsojęs, gal rimtai, o gal juokais, liūdnai pridūrė. – O aš maniau, kad tu nieko prieš su manim pasidulkinti. Klydau... Patikėk, Kristi, jau kelinta savaitė su niekuo nesidulkinau... Nejaugi nenori pailsėti, užsimiršti? Kristi, tu nemėgsti romantikos?
1 Persona non gratta – nepageidaujamas asmuo (diplomatinis terminas).
2 Slimas – moteriškų cigarečių pavadinimas (aut.).
3 Chachalis – gerbėjas, meilužis, vaikinas (žarg.).
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-16 10:32:06
\"Vėl vienas, vėl palikęs visus – pažystamus ir artimuosius.\" - pažįstamus;
\"...jei išliks gyvas, jį dar užpūs gyvenimo vėjai į gimtus kraštus\" - reikėtų taisyti stilių: gyvenimo vėjai jį dar užpūs į gimtus krantus;
\"Jis ką tik atėjo prie baro miesto centre ir prigludo šešėlyje stengdamasis išlikti nepastebimu, kai prie durų sustojo puikiai atrodanti, beveik nauja, pusiau temdytais langais „Audi.\" - manau, reikėtų taisyti stilių, sakinio sandarą: Kai tik jis atėjo prie baro miesto centre ir prigludo šešėlyje, stengdamasis išlikti nepastebimu, prie durų sustojo puikiai atrodanti, beveik nauja, pusiau temdytais langais \"Audi\";
\"Kas sėdi automobilyje Astas negalėjo įžiūrėti\" - kablelis po \"automobilyje\";
\"Tuo pat momentu, į mašinos savininko, panašiai Asto metų vaikino galvą, įsirėmė šaltas pistoleto vamzdis.\" - kablelis po \"momentu\" nemotyvuotas ir tas \"panašiai Asto metų\" neskamba;
\"Šalia sėdinti mergina net neiškart suprato kas vyksta\" - \"net neiškart\" skamba kaip šnekamoji kalba. manau, reikėtų atsisakyti \"net\";
\"Tik pamačiusi virš galvos pakeltomis rankomis iš automobilio išlipantį savo draugą\" - ji vaikiną pamatė virš galvos ar jo rankos buvo pakeltos virš galvos? Sakinio sandara sudaro dviprasmybę, reikėtų taisyti;
\"Astas veikė profesionaliai ir žaibiškai, taip, tarytum jau seniai, iš anksto būtų suplanavęs šią operaciją\" - jau ne pirmam sakiny randu tokius patikslinimus ir jie ima erzinti. Čia tiesiog sinoniminės frazės, manau, jos tik apkrauna tekstą;
\"Vos tik vaikinas išsirangė iš už vairo, jis smarkiai stumtelėjo jį ir tas, suklupęs, o po to nusiritęs šaligatviu, trenkėsi galva į stulpą.\" - visų pirma, čia perkrauta įvardžių ir galiausiai nesupranti, kas yra \"jis\" (tame pačiame sakinyje tuo pačiu įvardžiu nereikėtų įvardyti dviejų asmenų), o kas yra \"tas\". Antra - kablelis po \"tas\" nereikalingas, nes čia ne išplėstinė aplinkybė, o tiesiog dalyvis. Trečia - turinys. Stumtelėti savaime reiškia lengvai pastumti. Reikėtų sakyti, pastūmė, smarkiai pastūmė. Ir jeigu jis būtų pastumtas, nemanau, kad pirmiausia sukluptų, t.y. nusileistų ant kelių, o tada dėl kažkokių priežaščių smarkiai nusiridentų;
\"Astas jau sėdėjo už vairo, šalia, dabar jau jo atsitiktinės, mirtinai išsigandusios pakeleivės.\" - šio stilių reikia taisyti. Ir vėl kalti tie patikslinimai;
\"Astas pakreipė užpakalinio vaizdo veidrodėlį taip, kad gerai jame matytų merginą\" - nesu didelė automobilių žinovė, tačiau kam kreipti veidrodėlį, kad matytum šalia tavęs sėdintį žmogų? Jeigu ji sėdėtų ant užpakalinės sėdynės, tada taip. Bet, kaip supratau, ji sėdi priekyje. Čia, manau, perspausta su gangsterizmu;
\" Pasivažinėsim truputėlį, gražule\" - gražuole?
\"Astas norėjo nuraminti pakeleivę, bet kažkodėl nežinojo nuo ko pradėti\" - kablelis po \"nežinojo\";
\"Jos balselis suskambo tyliai, vos garsiau už variklio gausmą ir truputį virpėjo, keistai duso, trūkčiojo.\" - nemanau, kad merginai pasakius vieną žodį jos balsas ir virpėjo, ir trūkščiojo, ir dar duso;
\"... medžius, laukus, berods bandė įsiminti kur važiuoja ir negalėjo atsikratyti minčių apie išsigelbėjimą.\" - \"berods\" yra įterpinys, todėl jį reikėtų išskirti iš abiejų pusių. Bet drįsčiau abejoti, ar jis yra vartojamas. Kiek pamenu mokyklos laikus, mkytoja man kalė, kad jo vartoti nereikėtų. Ir kableliais reikėtų išskirti šalutinį sakinį \"kur važiuoja\";
\"... kurio pagrobėjas iki šiol neišleido iš rankos; laikė jį prispaudęs prie vairo ir pistoletas tai atsisukdavo į ją vamzdžiu, tai vėl nusigręždavo – priklausomai nuo to, kaip sukosi vairas.\" - pistoleto jis negalėjo išleisti, galėjo tik paleisti iš rankos. Po \"rankos\" reikėtų ne kabliataškio, o dvitaškio. Vairas ne sukosi, o buvo sukamas;
\"...aukštyn užsiraičiusio raudono sijono ir įvykdžiusi visus užpuoliko reikalavimus, truputėlį įsidrąsinusi, bet taip pat tyliai paklausė\" - kablelis po \"ir\". Bet čia kyla neaiškumas: \"įvykdžiusi VISUS užpuoliko reikalavimus\". Kokius visus, jeigu jis buvo tik vienas?
\"...užsirūkė ir į klausimą atsakė bereikšmiu klausimu\" - bereikšmiu? Vargu, ar čia tinkama vieta šiam žodžiui;
\" Ir tarytum susigėdęs, kad elgiasi nedžentelmeniškai, paklausė: \" - sakinys turi prasidėti iš mažosios raidės ir baigtis tašku, o ne dvitaškiu;
\" Turiu savo cigaretes, bet jos rankinuke, ant užpakalinės sėdynės. Šiaip, aš tik Slimą2...\" - ne \"rankinuke\", o rankinėje. Cigarečių pavadinimą reikėtų paimti į kabutes ir rašyti su apostrofu: \"Slim\'ą\";
\"– Niekis. Savąsias rūkysi paskui, o dabar vaišinu. – Nutraukė ją Astas ir ištiesęs jai savąjį cigarečių pakelį, šyptelėjo: – O tai dar ką negerą rasi savo rankinuke...\" - po \"vaišinu\" reikia kablelio, o ne taško, nes čia nereikia daryti didelės pauzės, ir sakinys po brūkčio prasidėtų mažąja raide. Reikia kablelio po \"ir\". Apie rankinuką jau rašiau;
\"Pro šalį skriejo vis geriau ryto aušroje ryškėjantys pakelės medžiai\" - jeigu ryškėja, tai savaime nurodo veiksmą, kad darosi ryškesni, tad tas \"vis geriau\" čia nereikalingas;
\"Po dideliu greičiu lekiančio automobilio ratais maloniai šnarėjo asfaltas\" - nemanau, kad asfaltas šnarėjo. Reikėtų paieškoti kito žodžio;
\" Kartkartėmis prasilenkdavo drebiančius oro gūsius sviedžiančios, iš priekio atlekiančios mašinos. \" - \"Kartkartėmis prasilenkdavo su oro gūsius sviedžiančiomis mašinomis\". Nesupratau, ką reiškia \"drebiantys oro gūsiai\", o kad automobiliai atlekia iš priekio ir taip aišku, nes su jais prasilenkia. Nors ir mano pataisytas sakinys nėra labai įspūdingas. Nenoriu per daug kištis į jūsų tekstą;
\" Jos kažkur skriejo, skubėjo ir, turbūt, niekaip nesuspėjo; žybsėjo žibintais kaip plėšrūnai žvėrys žaižaruojančiomis akimis ir vis lėkė, lėkė, lėkė, tarytum kartą įsibėgėję, įgavę milžinišką pagreitį, nebegalėjo sustoti, o gal tik veržėsi į ateitį – ten, kur laukė nemirtinga amžinybė.\" - šis sakinys visiškai iškrenta iš konkteksto savo mintimis. Per daug filosofinis ir nepagrįstas nukrypimas;
\"... nes nežinojo ir negalėjo nuspėti kas jos laukia toliau\" - kablelis po \"nuspėti\";
\"Mergina bijojo baisiausio\" - šnekamoji kalba. Neaišku, ko baisiausio;
\"Įsiaudrinę Kristinos mintys jau piešė siaubingus vaizdus, kuriuose šis keistasis žmogus jau ima prie jos kibti\" - Įsiaudrinusios mintys. Ir nereikia antrojo \"jau\";
\"Tačiau, bent jau kol kas, šiems baimės jausmams Astas nesuteikė jokio pagrindo\" - \"Tačiau kol kas...\" ir nemanau, kad frazė \"baimės jausmai\" čia tinkama. Reikėtų taisyti į \"būkštavimai\" ar kaip pan;
\"...bet kokį pagrobėjo reikalavimą, ir netgi su juo pasimylėti\" - nemanau, kad tas \"ir\" čia reikalingas;
\"– Man?.. Muzika?...\" - vienu tašku per daug pabaigoje;
\"Nors tai tebuvo bereikšmės išsisklaidžiusių minčių nuotrupos\" - nemanau, kad jos atskymas buvo minčių nuotrupos. Greičiau veblenimas, mekenimas ar pan.;
\" Astas priminė neseniai įvykusius įvykius, kurie Kristiną privertė susigūžti ir baugščiai pašnairavusi į Astą, ji pridūrė: \" - įvykę įvykiai - sviestas sviestuotas :) nesenus įvykius gal? Kablelis po \"susigūžti\" ir po \"ir\", dvitaškio gale, manau, nereikia. Arba tiesioginę kalbą riekėtų pradėti kitoje eilutėje;
\"Jis tikrai tau neatleis to, ką padarei... – Nežinia, ar ji norėjo įbauginti Astą, o gal tik buvo tvirtai įsitikinusi savo draugužio jėgomis\" - po brūkšnio reikia pradėti mažąja raide ir pataisyti jungtukus: \"nežinia, ar ji norėjo įbauginti Astą, ar buvo tvirtai įsitikinusi savo draugužio jėgomis\";
\"...ir nemėgsta kada su juo taip juokaujama. – Jis karšto būdo...\" - \"ir nemėgsta, kai su juo taip juokaujama. Jis karšto būdo...\"
\" Kilstelėjęs nuo vairo ranką ir berods norėdamas pasakyt\" - čia tas \"berods\" visai nereikalingas;
\"... nuo kurio jau seniai buvo nuslydusi siaura palaidinukės petnešėlė\" - \"buvo\" čia netinka, reikia taisyti sakinio sandarą;
\"Kaip nudegusi, Kristina šastelėjo į šoną, suvirpėjo lyg nuo nepažystamo vyro rankų prisilietimo sukelto orgazmo ir kaip įmanydama, prisispaudė prie automobilio durelių\" - nereikia kablelio po\"nudegusi\", nepažĮstamo, kablelis po \"ir\". Ir čia toks klausimas kilo dėl palyginimo: nepažįstamo vyro prisilietimas sukelia orgazmą? Perspausta.
Tiek klaidų radau tekste. Kai kurias taisyti būtina, kai kur tik pasiūlymai.
O dabar leisiu sau peržvelgti jūsų pastabas po tekstu:
1 Persona non gratta – nepageidaujamas asmuo (diplomatinis terminas)
visų pirma, ne \"gratta\", o \"grata\". Ir nemanau, kad čia reikėtų paaiškinti kaip diplomatinį terminą. Greičiau lotyniška frazė, įsiliejusi į tarptautinį žodyną.
2 Slimas – moteriškų cigarečių pavadinimas (aut.).
\"Slim\'as\". Ir kur parašyta, kad šios cigaretės yra moteriškos? Niekur. Jos tiesiog plonos mėtinės cigaretės. Nereikėtų pačio sugalvotų dalykų pateikti kaip fakto.
3 Chachalis – gerbėjas, meilužis, vaikinas (žarg.).
Ar jūs ir tariat taip - chachalis? Gal tik mano krašte tariame kakalis. Įvardijant žargoną reikėtų jį parašyti taisyklingai.
O dabar turinys. Man arodo, kad automobilio pagrobimui skiriama tiek vietos, bet niekas nepasakoma. Taip, pagrobė automobilį su mergina, bet kas iš to? Ir dar kiek linksma pasirodė ši detalė: Artūras - bokso čempionas, o jį taip lengvai sutvarkė kažkoks bandiktukas? :)
Kai kur reikėtų pertvarkyti sakinius. Kai į juos prikraunat daugybę patikslinimų bei įterpinių, gaunasi labai ilgi sakiniai ir juos skaitydamas pasimeti. I čia ir tos klaidos gaunasi.
Sėkmės rašant toliau ir tikiuosi, kad į pastabas bus atsižvelgta.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 22:32:19
Kadangi Jums (kaip sakėte) per jėgą peršama kritika nepriimtina, kaip ir mano \"pamokslai\", tad šįkart komentuosiu tik pirmąjį sakinį:
\"Išėjęs per daržus, prasispraudęs pro nedidukus krūmokšnius, kirtęs lauką, Astas dingo klaidingoje ryto migloje paskendusioje gatvelėje.\" Ar gali būti migla klaidinga? Ar gali ji būti neklaidinga? Migla gali būti klaidi, kalidinanti, tiršta ir tt., bet tik ne klaidinga.