Išėjęs per daržus, prasispraudęs pro nedidukus krūmokšnius, kirtęs lauką, Astas dingo klaidingoje ryto migloje paskendusioje gatvelėje. Vėl vienas, vėl palikęs visus – pažystamus ir artimuosius. Jis neabejojo, kad motiną mato paskutinį kartą, o seserį?  Gal taip, gal ne... Galbūt kada nors, po daugelio metų, jei išliks gyvas, jį dar užpūs gyvenimo vėjai į gimtus kraštus. Galbūt... Bet kodėl širdyje nėra gailesčio? Kodėl ji neplyšta iš skausmo? Kodėl?.. Astas stengėsi suprasti, bet negalėjo. Ką tik įvykęs atsisveikinimas jau liko kažkur toli praeityje. Astas ėjo gatve ramus ir galvojo vien apie ateitį ir jos planus.
Jam reikėjo automobilio, kad kuo greičiau galėtų palikti savo gimtąjį miestą, kuris su kiekviena minute darėsi vis pavojingesnis. Jau daug kas Astą pastebėjo, daug kas atpažino, daug kam kilo įtarimas, kad jis atsirado. Persona non gratta1! Ši persona neturi teisės laisvai vaikščioti gatvėmis ir jaustis pilnaverte visuomenės dalelyte. Persona non gratta – ir tai kalba už save. Kažkas jį įskundė policijai. Astas neabejojo, kad tai kaimynė Monika pasistengė. Iš pradžių, ką tik užtrenkęs gimtųjų namų duris, jis netgi norėjo ją nutildyti visiems laikams, įvykdyti savo pažadą, padaryti tai, ką žadėjo jau labai seniai, bet paskui staiga persigalvojo.
„Ne, – pagalvojo Astas. – Ne. Ta prakeikta boba neverta mano vizito. Aš dingstu, o motina ir sesuo lieka. Paskui jas vėl kaltins, kad nenaudėlis sūnus, brolis, nudobė tą sukrešusią dvėselieną. Ne. Tegul gyvena, greit pati padvės...“
Kol kas Astui sekėsi. Jis ką tik atėjo prie baro miesto centre ir prigludo šešėlyje stengdamasis išlikti nepastebimu, kai prie durų sustojo puikiai atrodanti, beveik nauja, pusiau temdytais langais „Audi“. Kas sėdi automobilyje Astas negalėjo įžiūrėti, tačiau nujautė, kad tai puiki, likimo siunčiama dovana. Užgeso automobilio žibintai, nutilo variklis ir prasivėrė durelės. Astui to pakako. Išėjęs iš šešėlio, jis atsidūrė kaip tik šalia pravirų automobilio durelių. Tuo pat momentu, į mašinos savininko, panašiai Asto metų vaikino galvą, įsirėmė šaltas pistoleto vamzdis.
– Ramiai, be fokusų, – tyliai, bet įsakmiai perspėjo Astas. – Įstatyk raktelius į spyną ir nešdinkis lauk. Rankas už galvos. Judinkis, judinkis...
Šalia sėdinti mergina net neiškart suprato kas vyksta. Tik pamačiusi virš galvos pakeltomis rankomis iš automobilio išlipantį savo draugą, ji pajuto kažką negero. Gatvės žibinto šviesoje blykstelėjo prie vaikino smilkinio tebelaikomas pistoletas. Mergina norėjo sprukti iš automobilio, buvo bestverianti už durelių rankenėlės, tačiau ją sustabdė grasinantys užpuoliko žodžiai:
– Sėdėk, sterva, arba tavo draugužis gaus kulką į galvą.
Astas veikė profesionaliai ir žaibiškai, taip, tarytum jau seniai, iš anksto būtų suplanavęs šią operaciją, o dabar tik įgyvendino senus kėslus. Vos tik vaikinas išsirangė iš už vairo, jis smarkiai stumtelėjo jį ir tas, suklupęs, o po to nusiritęs šaligatviu, trenkėsi galva į stulpą. Tuo tarpu Astas jau sėdėjo už vairo, šalia, dabar jau jo atsitiktinės, mirtinai išsigandusios pakeleivės. Dar po akimirksnio pagrobtas automobilis su įkaite jau skriejo didžiuliu greičiu tuščiomis miesto gatvėmis.
Astas pakreipė užpakalinio vaizdo veidrodėlį taip, kad gerai jame matytų merginą, kuri tebesėdėjo nejudėdama, susigūžusi ir tarytum praradusi žadą. Pats sau šyptelėjęs, jis pratarė:
– Tu kažkokia nekalbi, mieloji? Pasivažinėsim truputėlį, gražule. – Astas norėjo nuraminti pakeleivę, bet kažkodėl nežinojo nuo ko pradėti. – Nebijok. Tik rankas padėk ant savo glamonių prašančių kelių – taip, kad gerai jas matyčiau ir nedaryk staigių judesių. Patikėk, man reikėjo tik ratų. Nebijok, tau nieko nedarysiu. Tu kuo vardu, katyte?
– Kristina. – Tai buvo pirmieji merginos žodžiai.
Jos balselis suskambo tyliai, vos garsiau už variklio gausmą ir truputį virpėjo, keistai duso, trūkčiojo. Mergina nepatikliai dairėsi aplinkui, žvilgčiojo į kelią, pro šalį lekiančius vienkiemius, medžius, laukus, berods bandė įsiminti kur važiuoja ir negalėjo atsikratyti minčių apie išsigelbėjimą. Tačiau labiausiai Kristiną jaudino pistoletas, kurio pagrobėjas iki šiol neišleido iš rankos; laikė jį prispaudęs prie vairo ir pistoletas tai atsisukdavo į ją vamzdžiu, tai vėl nusigręždavo – priklausomai nuo to, kaip sukosi vairas. O Astas, brėkštančio ryto švieselėje, tyrinėjo savo gražiosios pakeleivės išvaizdą.
Mergina buvo dar visai jauna, kur kas jaunesnė už Astą ir pakankamai graži. Skoningai padažytos putlios lūpos, siauri, patamsinti antakiai ir siauros it laputės akys, vos siekiantys nuogus pečius rusvi plaukai nedengė ausų ir leido grožėtis dideliais auksiniais auskarais. Tik baimės prakaitas, o gal net išvarvėjusi ašara, šiek tiek apgadino nepriekaištingą jos makiažą, tačiau žavesiui nepakenkė. Kristina paklusniai susidėjo rankas ant nuogų kelių, styrančių iš po trumpo, siauro, aukštyn užsiraičiusio raudono sijono ir įvykdžiusi visus užpuoliko reikalavimus, truputėlį įsidrąsinusi, bet taip pat tyliai paklausė:
– Kur mes važiuojame? Kas tu?
                     Astas neskubėjo atsakyti. Nusprendęs, kad ginklas nebebūtinas, jis įsikišo jį į vidinę striukės kišenę, po to išsitraukė cigarečių pakelį, užsirūkė ir į klausimą atsakė bereikšmiu klausimu:
– Kristi, argi tau ne vis viena? – Ir tarytum susigėdęs, kad elgiasi nedžentelmeniškai, paklausė: – Atleisk, nepasiūliau. Rūkai?
– Taip, jei galima. – Mergina truputėlį pagyvėjo. – Turiu savo cigaretes, bet jos rankinuke, ant užpakalinės sėdynės. Šiaip, aš tik Slimą2...
– Niekis. Savąsias rūkysi paskui, o dabar vaišinu. – Nutraukė ją Astas ir ištiesęs jai savąjį cigarečių pakelį, šyptelėjo: – O tai dar ką negerą rasi savo rankinuke...
Pro šalį skriejo vis geriau ryto aušroje ryškėjantys pakelės medžiai, automobilio žibintų apšviesti kelio ženklai, švysčiojo kur ne kur stovintys namai, be perstojo lėkė stulpai. Po dideliu greičiu lekiančio automobilio ratais maloniai šnarėjo asfaltas. Kartkartėmis prasilenkdavo drebiančius oro gūsius sviedžiančios, iš priekio atlekiančios mašinos. Jos kažkur skriejo, skubėjo ir, turbūt, niekaip nesuspėjo; žybsėjo žibintais kaip plėšrūnai žvėrys žaižaruojančiomis akimis ir vis lėkė, lėkė, lėkė, tarytum kartą įsibėgėję, įgavę milžinišką pagreitį, nebegalėjo sustoti, o gal tik veržėsi į ateitį – ten, kur laukė nemirtinga amžinybė.
Astas spragtelėjo mygtuką ir įjungė radijo imtuvą. Automobilio salonas prisipildė tylios, švelnios, raminančios muzikos garsų, kuri tapo visiška priešingybe tai aplinkai, tai įtampai, kuri tvyrojo aplinkui. Ne, Astas buvo ramus, visiškai ramus, tačiau jo belaisvė-pakeleivė, nors truputėlį apsiraminusi ir gavusi leidimą parūkyti, visą laiką nepatikliai dirsčiojo į pagrobėją, sekė kiekvieną jo judesį, krūpčiojo nuo kiekvieno ištarto žodžio, nes nežinojo ir negalėjo nuspėti kas jos laukia toliau. Mergina bijojo baisiausio. Įsiaudrinę Kristinos mintys jau piešė siaubingus vaizdus, kuriuose šis keistasis žmogus jau ima prie jos kibti, žagina ir išsigandęs, kad apie nusikaltimą ji praneš policijai, pasmaugia ar nušovęs užkasa kur nors miške. Tačiau, bent jau kol kas, šiems baimės jausmams Astas nesuteikė jokio pagrindo. Žvilgterėjęs į merginą jis tik dar sykį maloniai nusišypsojo. Kristina tebesėdėjo paklusni ir kaip styga išsitempusi. Ji baigė rūkyti, peleninėje užgesino cigaretę ir vėl susidėjo abi rankas ant kelių. Galėjai pamanyti, kad mergina buvo pasirengusi įvykdyti bet kokį pagrobėjo reikalavimą, ir netgi su juo pasimylėti, kad tik šis paliktų ją ramybėje.
– Tau patinka muzika? – neradęs nuo ko pradėti pokalbį, paklausė Astas ir padidino radijo imtuvo garsą.
– Man?.. Muzika?... Nežinau...
Nors tai tebuvo bereikšmės išsisklaidžiusių minčių nuotrupos, tačiau Astui atsakymas nebuvo svarbus.
– Gera tačka, – tęsė jis, delnu patapšnojęs per vairą. – Kieno ji? Tavo chachalio3? Kas jis?
– Artūras... Jis vienos firmos direktorius... M-mes draugaujam... – Astas priminė neseniai įvykusius įvykius, kurie Kristiną privertė susigūžti ir baugščiai pašnairavusi į Astą, ji pridūrė: – Jis tikrai tau neatleis to, ką padarei... – Nežinia, ar ji norėjo įbauginti Astą, o gal tik buvo tvirtai įsitikinusi savo draugužio jėgomis, tačiau staiga supratusi, kad šie žodžiai, įgavę atvirkštinį efektą, gali tik įsiutinti pagrobėją, pridūrė: – Aš nenoriu nieko blogo, tačiau Artūras kažkada buvo bokso čempionu ir nemėgsta kada su juo taip juokaujama. – Jis karšto būdo...
Tačiau Astas tarytum negirdėjo nei bauginimų, nei paaiškinimų. Kilstelėjęs nuo vairo ranką ir berods norėdamas pasakyti, kad puiki ne vien mašina, bet ir pakeleivė, staiga tapusi neatsiejama mašinos dalimi, jis paglostė nuogą, šaltą merginos petį, nuo kurio jau seniai buvo nuslydusi siaura palaidinukės petnešėlė. Kaip nudegusi, Kristina šastelėjo į šoną, suvirpėjo lyg nuo nepažystamo vyro rankų prisilietimo sukelto orgazmo ir kaip įmanydama, prisispaudė prie automobilio durelių. Vos girdimai, maldaujančiai, ji sušnabždėjo:
– Nereikia... Prašau, nereikia...
– Nereikia? – Astas atrodė nustebęs, tačiau paklusniai patraukė ranką ir nusišypsojęs, gal rimtai, o gal juokais, liūdnai pridūrė. – O aš maniau, kad tu nieko prieš su manim pasidulkinti. Klydau... Patikėk, Kristi, jau kelinta savaitė su niekuo nesidulkinau... Nejaugi nenori pailsėti, užsimiršti? Kristi, tu nemėgsti romantikos?
                     1 Persona non gratta – nepageidaujamas asmuo (diplomatinis terminas).
2 Slimas – moteriškų cigarečių pavadinimas (aut.).
3 Chachalis – gerbėjas, meilužis, vaikinas (žarg.).