be sąžinės sninga
Himalajų trupiniais.
žmonės tik vėlės.
bažnyčios
tylėdamos virsta
kalnais.

Trapiai ironiškas
mūsų pavasaris -
virš tavo pečių
tarsi iš popieriaus
mano rankos
tarytum sparnai...

Sniegas beprotis
į plaukus kaip maldos
susivelia aitvarais,
gitaros pravirksta,
o aš nesuspėju
namo uraganais pareit.

Tu mano galvoj ištuštėjęs.
ir mano aky su žara.
o žmonės..
kvaili jie kaip gėlės.
po sniegu žydėt
nevalia.