kartais jaučiuosi kaip krioklys:
krentu iš trisdešimties metrų aukščio
šniokščiu trijų šimtų decibelų balsu
mėtau purslus aplink - bent dvidešimt pėdų
krentu
bet niekad nepasiekiu apačios
ten akmenys nuzulinti vandens
ir laumžirgiai žali ant jų sutūpę
ir dumbliai plačialapiai
ir siaura žolė
ir krantas
manęs laukia
o aš krentu -
turbūt aukštyn
nes dugno nematyti
nei laumžirgiui
nei plačialapiui dumbliui
manęs sulaukti
nebėra vilties
aplinkui dvidešimt pėdų -
vien purslai
pamesti lemties
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-03-24 21:06:24
aišku baisu. toks gyvenimas..
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-03-24 20:34:15
Man kyla klausimas, kodėl toks kritimas? Nebaisu?
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-03-15 22:07:47
300 decibelų. 30 būtų baisiai tylu :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 22:06:24
Aukštis 30 m, garso stiprumas 30 decibelų, tai kodėl tada plotas - 20 pėdų. Ar neturėtų būti 30? :P
Dar gerai, kad dienoraštinis įrašas (dėl prasmingumo nežinau).
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-03-15 21:52:04
jei rodyčiau kitiems tik tai, kas man atrodo gerai, tada nerodyčiau nieko :D ačiū už komentarus (beje, tai ne eilius, o tik dienoraštinis įrašėlis, matyt, prasmingas)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 21:46:43
gera perskaityti kūrinį kuris tobulai atpasakoja kaip jautiesi pats:) Sveikinu.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 21:45:48
Pabaigoj nereikėjo rimuoti.
Nebūtų tiek daug to kritimo, būtų kiek vaičiūnaitiška.
Mieloji, galite geriau. Rodyti kitiems reikia geriausia, ką gali, o ne šiaip beleką:-)