kartais jaučiuosi kaip krioklys:
krentu iš trisdešimties metrų aukščio
šniokščiu trijų šimtų decibelų balsu
mėtau purslus aplink - bent dvidešimt pėdų

krentu
bet niekad nepasiekiu apačios
ten akmenys nuzulinti vandens
ir laumžirgiai žali ant jų sutūpę
ir dumbliai plačialapiai
ir siaura žolė
ir krantas
manęs laukia

o aš krentu -
turbūt aukštyn
nes dugno nematyti
nei laumžirgiui
nei plačialapiui dumbliui
manęs sulaukti
nebėra vilties

aplinkui dvidešimt pėdų -
vien purslai
pamesti lemties