Neišmokei rašyti laiškų –
tik brūkšniuoti ir trinti ir ašarom vilgyti kvepiantį popieriaus lapą.
Nepabandėm iškęsti dienos,
kai sugriuvo liepteliai į širdis – suko žvilgsnį tik tiesiai žiūrėjusios akys.
Tu jau eik –
aš pati atsibusiu, pati sugalvosiu dienotvarkę, ištroškusi mūsų šaltinio vandens atsigersiu.
Ir vėlai vakare, kai dienos darbų žvakę užpūsiu,
nesugrįžk, kad iš ryto išeitum –
dar vieno „iki“ neištversiu.
kielė
2010-03-15 13:36:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-03-15 21:32:18
labai jautru, grakštu :)
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-15 21:02:29
graudžiai, bet subtiliai. Paskutinę eilutę įsivaizduoju ištariamą tyliai tyliai, pašnibždoms, kone negirdimą...
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-03-15 16:42:34
oi,kiele,
kaip Tu moki graudinti...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 16:32:33
Kiele, aš Jūsų retai čia matomus tekstus vis lyginu su Mėlynos lūpos, skaitytų turbūt prieš kokius trejus metus. Ir nežinau... Gera ir čia ta aistrinė magnetizacija.
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-03-15 14:35:53
Įtaigus kalbėjimas. Tik atsisveikinimą pristabdo \"ištroškusi mūsų šaltinio vandens atsigersiu\", vadinasi lyrinis subjektas tebebus pririštas prie numanomo \"jo\". Po žvilgsnį išmesčiau \"tik\". Abiejuose posmuose rišasi dienos įvaizdis.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 13:44:01
...skaudulingai. Subtiliai perteikta būsena. Patiko.