Neišmokei rašyti laiškų –
tik brūkšniuoti ir trinti ir ašarom vilgyti kvepiantį popieriaus lapą.
Nepabandėm iškęsti dienos,
kai sugriuvo liepteliai į širdis – suko žvilgsnį tik tiesiai žiūrėjusios akys.

Tu jau eik –
aš pati atsibusiu, pati sugalvosiu dienotvarkę, ištroškusi mūsų šaltinio vandens atsigersiu.
Ir vėlai vakare, kai dienos darbų žvakę užpūsiu,
nesugrįžk, kad iš ryto išeitum –
dar vieno „iki“ neištversiu.