Kai taip skaudėjo
Sniegą, vėją...
Ėjau,
Nes tu sakei:
Stipri esi...
O taip reikėjo
Bežiūrint tiesiai į akis likimui,
Įkvėpt ir rėkt lig užkimimo:
Esi ir būsi, nes buvai!!!
Tačiau tuomet pavirtom nebyliais…
Dabar dienų voratinkliai akli
Iš tavo link manęs matuotų žingsnių,
Iš tavo smilkiniuos regėto tvinksnio,
Kuris kadais prabudo bučiniuos,
Kurčia vienatve raizgosi delnuos.
Kol „mano“, „tavo“ ilgis „mūsų“
Kurčia, akla ir nebyle išbūsiu,
Kai šitaip skauda sniegą, vėją,
Todėl, kad tu buvai. Ir tebesi.
Kad būtum – išskaudėt reikėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-18 11:08:38
Justi jaudinantis dramatizmas, regis, viskas patikrinta patirtimi, todėl įtaigu, tikra.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-03-15 20:18:27
Įtikinantis. Rašyk, Angele.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-14 23:24:20
,,Kad būtum – išskaudėt reikėjo...\"...labai patiko...pasiimsiu, kad jau būtų išskaudėta
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-14 00:44:05
jausmingai išskaudėtas eilėmis ir tarp eilių...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-03-13 23:10:41
Sveika pargrįžus :)
Ilgokai laukėme.
Bet sulaukėme :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-03-13 23:01:28
Kai šitaip skauda sniegą, vėją,
Todėl, kad tu buvai. Ir tebesi.
Kad būtum – išskaudėt reikėjo...
...jausmingai ir skaidriai...labai...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-03-13 23:00:27
...o išskaudėti dažnai reikia
Anonimas
Sukurta: 2010-03-13 22:53:35
TYri, nesumeluoti jaumai. Meilė, deja viena, be knčios tai gal net ir nevaikšto TIk kiekvienam laiku skirtingu tas skausmas smogia. Bet pergyvenus jį juk galima tapti vėl laimingu.