Kai taip skaudėjo
Sniegą, vėją...
Ėjau,
Nes tu sakei:
Stipri esi...
O taip reikėjo
Bežiūrint tiesiai į akis likimui,
Įkvėpt ir rėkt lig užkimimo:
Esi ir būsi, nes buvai!!!
Tačiau tuomet pavirtom nebyliais…
Dabar dienų voratinkliai akli
Iš tavo link manęs matuotų žingsnių,
Iš tavo smilkiniuos regėto tvinksnio,
Kuris kadais prabudo bučiniuos,
Kurčia vienatve raizgosi delnuos.
Kol „mano“, „tavo“ ilgis „mūsų“
Kurčia, akla ir nebyle išbūsiu,
Kai šitaip skauda sniegą, vėją,
Todėl, kad tu buvai. Ir tebesi.
Kad būtum –  išskaudėt reikėjo...